Liepos 3 d. garbingo jubiliejaus sulaukusi kraštietė Albina Stanaitienė (Kuraitytė), nors šiuo metu  ir gyvena pas vieną savo dukrų Smalininkuose, didžiąją gyvenimo dalį praleido Sudargo krašte. Jos tikinimu, nuoširdus darbas – toks ilgaamžiškumo receptas.

Besišypsanti šimtametė A. Stanaitienė, pasidabinusi puošnia suknele ir gintaro karoliais, pasitinka dukros Nijolės Girdžiuvienės namuose Smalininkuose. Įsitaisom lauko terasoje. Ant stalelio vis dar žydi artimųjų, Vėjų gatvės kaimynų, Šakių, Jurbarko valdžios atstovų jubiliejaus proga padovanotos gėlių puokštės.

Šimtametė sako, kad dabar gyventi gera, kad čia, dukros namuose, labai graži aplinka, tad ji kasdien su vaikštyne apeina sodą, dukros išpuoselėtus gėlynus.

Paklausta, kas per jos gyvenimą labiausiai įsiminė, senolės akyse sužvilga ašaros, sako nugyvenusi nelengvą gyvenimą – artimuosius laidojo, sunkiai dirbo nuo mažens.

A. Stanaitienė gimė ir augo Turčinų kaime, netoli Kudirkos Naumiesčio.

„Seseris turėjau dvi. Tėvelio jau neatsimenu, jis sirgo ir numirė. Mamutė irgi mirė, kai šešių metų buvau, tai prie svetimų su seserimi Elenute augau. Tokie Vikšriai pas mus parėjo gyventi, parandavojo namus su visu turtu. Mažiausia buvau, tai piemenavau, žąsis ganiau. Kai vyriausia sesuo apsivedė, turėjom namus palikti, atsiėmiau 10 margų žemės ir su seserimi Elena namus palikom, pora metų tarnavau, paskui apsivedėm ir su vyru namus budavojomės“, – mintimis perbėga visą savo gyvenimą senolė ir priduria, kad su ją užauginusių globėjų Vikšrių vaikais dar ilgai bendravusi.

Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, betarnaudama pas ūkininkus, Albina susipažino su vyru Albinu, būdama 19-os ištekėjo, karui užėjus, kaip pasienio gyventojai turėjo evakuotis į Vokietiją.

„Kai rusai vokiečius nuginė, grįžom namo, tik namų Turčinuos neradom, tai į vyro kaimą Rėžgalius važiavom, čia trobesiai buvo dar neišbombarduoti, nesudeginti“, – karo baisumus mena senolė.

Moters gyvenimas nebuvo lengvas, ji susilaukė šešių vaikų, bet du vaikai mirė, likimas lėmė užauginti tik keturis: sūnų Algį ir tris dukras – Ireną, Danutę, Nijolę. Vyrą Albina taip pat anksti palaidojo.

„Tai Sudarge viena namą stačiausi. Naktimis važiavau į mišką rąstų, rusai davė, galėjai pjauti miško, kiek nori“, – šiandien mena pašnekovė.

Moteris darbavosi tuometinio „Komjaunuolio“ kolūkio fermose, savo ūkelyje. 55-erių metų išėjus į pensiją A. Stanaitienė gyveno pas dukrą Danutę Sudarge, laikė gyvulių, rūpinosi anūkais, šimtametė iš viso turi 11 anūkų ir trylika proanūkių.

Pastaruosius vienuolika metų Albina gyvena pas jaunėlę Nijolę Smalininkuose. Dukra sako, kad šiandien didelių sveikatos problemų mama neturi, aišku, silpnai girdi ir mato, tačiau jau kurį laiką jokių vaistų negeria.

„Jau negaliu suminavoti, kiek tų ligų anksčiau turėjau: ir plaučių uždegimu, ir tymais sirgau. Atsimenu vieną vakarą, dar mamutė gyva buvo, sako – mergaitės, melskimės, kad sesutė išliktų gyva, o aš jau visai prasta buvau. Mane suvyniojo į tokius šlapius skudurus, Dievas žino, kokia ta liga buvo. Na, o rytą, aš visai žvali pabudau“, – pasakoja senolė čia pat prisimindama, kaip mirė mama Rozalija.

„Kai liko mama be tėtuko, įsileido į namus liuosininkus, pradėjo eiti visokie girtuokliai, mamutė barėsi juos. Nepatiko vienam, tai jis atėjo tvarkos daryti ir išvarė mamutę iš svieto... Perspyrė pilvo plėvę. Tik ant rytojaus  pusbrolis kripes pasitaisė ir vežė į ligoninę“, – skaudžiais prisiminimais dalijasi A. Stanaitienė.

Ji šiandien mena, kad vyriausia sesuo Onutė per karą į Ameriką išvyko, sako daugiau jos nemačiusi, bandė ieškoti, bet nesėkmingai.

Paklausta apie mitybos įpročius senolė sakė, kad niekad nesirinko, ką valgyti, o ko ne.

„O dabar labiau prėskus dalykus valgau, jau nei tos mėsos mėgstu, dar lašinukų suvalgau“, – atvirai pasakoja šimtametė.

Užtat, pasak dukros Nijolės, mama mėgsta pamiegoti, anksčiau daug skaitė knygų.

„Iš lovos išsirutulioju apie vienuoliktą, kitą kartą ir dvyliktą valandą. Atsisėdu namo terasoje krėsle ir pergalvoju visą gyvenimą, sirata užaugau... Su arkliais netrivodavau dirbti, ypač akėti“, – pasakoja senolė.

Paklausta, koks visgi tas ilgo gyvenimo receptas, moteris patikino, kad ji visą gyvenimą daug dirbo.

„Paslapties čia jokios nėra, tik dirbau, dirbau... Ilgaamžė močiutė Barbora buvo, kai mirė, jai jau per šimtą metų buvo. Aš josios pėdomis einu. Atsimenu, kai močiutei dainuodavom  – Barbora, Barbora, šok per tvorą...“ – šypsosi pasakodama šimtametė.

Ir dar, anot senolės, svarbu malda. Ji dėkoja Dievui už sveikatą, o kai gyvenime būdavo jau nepakeliamai sunku – sako tiesiog išsiverkdavusi.

Senolė žavi dar labai šviesiu protu. Ji prisimena sudargiečius kaimynus Prūsaičius, vardija kolūkio pirmininkus, sako visi geri jai būdavę. A. Stanaitienė džiaugiasi, kad jubiliejaus proga Prūsaičiai atvyko jos pasveikinti, kaip ir visi sveikinusieji, jai linkėjo sveikatos.

Paklausta, ar turi svajonių, senolė susimąsto: „Anksčiau norėjau, kad tik savo namus turėčiau, kad nereikėtų pas svetimus būti. Sunkiai gyvenau, tačiau dabar labai gerai turiu. Atvažiavau pas dukrą, ne pas svetimą, pas savo vaiką, tai čia užsibuvau. Galvoju, kiek aš čia dabar toj žemėj dar būsiu...“

Paklausta, kiek dar metų norėtų gyventi, pašnekovė tik nustemba: „Šito tai neklauskit, Dievui sugriešyčiau, jei dar norėčiau ilgiau. Kiek Dievas laikys, tiek būsiu.“

Senolės veide mažai raukšlių, maloniai šypsodamasi ji sako vis veidelį pasiglostanti, o dukrai Nijolei primena, kad neišleistų mūsų nepavaišinusi kavute, noriai ir pati puodelį išgeria.

„Visiems palinkėčiau daug ir nuoširdžiai dirbti ir daryti viską taip, lyg sau darytum. Ir kitam žmogui nepavydėti“, – pokalbį užbaigia senolė.