Jei į paiešką suvestumėte šakietės Irmos Petraitytės-Lukšienės pavardę, rastumėte gausybę straipsnių, jos komentarų, radijo laidų ir nuotraukų, verčiančių suabejoti, ar ir jos para turi tiek pat valandų, kiek mūsiškė. Penkiolika metų Miunchene gyvenanti moteris šiuo metu studijuoja doktorantūroje, rašo disertaciją, yra Miuncheno lietuvių bendruomenės pirmininkė, Vokietijos lietuvių bendruomenės tarybos narė, Lietuvių kultūros instituto (LKI) vedėjos pavaduotoja, Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdybos narė ir Visuomeninių reikalų komisijos pirmininkė, o pastaruosius metus daugiausia savo energijos, žinių ir laiko dovanoja įvairaus spektro veikloms, kad karas Ukrainoje nors žingsneliu priartėtų prie pabaigos.

Kadangi esame pažįstamos nuo mokyklinio suolo, pradėdama pokalbį lakoniškai drįstu paklausti: „Kuo šiandien gyveni?“

Irma šypteli ir prisipažįsta, kad atsakyti vienu žodžiu neįmanoma: „Visada mąstau kompleksiškai ir atsakymą į klausimą diktuoja daugybė veiksnių: kas vyksta Lietuvoje, kas vyksta Ukrainoje, kas vyksta Europoje, kas vyksta šeimoje, kas vyksta visuomeninėje veikloje. Atsakant trumpai, pagrindinis mano šių dienų siekis – kuo tik galiu kaip žmogus, kaip pilietė, kaip lietuvė Vokietijoje, kaip mama, kaip mokslininkė, kaip visuomenininkė prisidėti prie kuo greitesnės karo baigties Ukrainoje.“ Šiuos žodžius puikiai iliustruoja kasdienės veiklos, kuriomis ji mielai dalinasi socialiniuose tinkluose, visada mielai komentuoja Lietuvos žiniasklaidos priemonėms, rašo ir verčia straipsnius internetiniams portalams, kas savaitę dalyvauja mitinguose ir demonstracijose Vokietijoje, ten rėžia įkvepiančias kalbas ir nenustoja megzti dialogo tarp Lietuvos ir Vokietijos, nes yra įsitikinusi: lietuvių diasporos vaidmuo šiandieninių grėsmių demokratijai fone yra svarbus.

XVII PLB Seime Irma buvo išrinkta į naująją valdybą ir trejus ateinančius metus eis PLB Visuomeninių reikalų ir specialiųjų projektų komisijos pirmininkės pareigas. Jos vadovaujama komisija sieks naujo tikslo, I. Petraitytės-Lukšienės teikimu įtvirtinto Seimo priimtoje rezoliucijoje: aktyviai veikti, stiprinant Lietuvos nacionalinį saugumą ir mažinant karinės invazijos į Lietuvą grėsmę; telkti lietuvių diasporą, kad ji būtų budri, atspari hibridinėms agresijoms ir pasiruošusi pilietiniam neginkluotam pasipriešinimui (rezistencijai). Turime nuolat galvoti apie priemones, kurios didintų atsparumą hibridinėms grėsmėms, nes būtent tai, pasak pašnekovės, yra vienas iš trijų pagrindinių elementų, ko reikia pilietiniam pasipriešinimui, todėl ir lietuviai visame pasaulyje raginami išnaudoti savo potencialą ir nesvarbu, kur jie gyvena – Vokietijoje, Vašingtone ar Sidnėjuje. Irma įsitikinusi, kad veiksmingos visos priemonės – tiek diplomatinės kiekvieno pasaulio lietuvio kompetencijos, tiek politinės įtakos, poveikio darymo darbai, mitingai ar demonstracijos.

Toliau su Irma kalbamės apie karo Ukrainoje atgarsius ir traktavimą Vokietijoje. Ir čia šakietė prabyla be užuolankų: „Kalbant apie karą, Vokietijoje dažniausiai pasigirsta įvardijimas – laikmečio transformacija. Bet aš jokios visuomenės transformacijos, atsižvelgiant į tą tragedijos mastą, kuris šiuo metu vyksta Ukrainoje, labai gaila, neįžvelgiu. O pagrindiniai lūžiai, kurie įvyko Vokietijos politikoje, daugiausia įvyko dėl didžiulio tarptautinio spaudimo. Paprastai kalbant, kiek paspausi, tiek reikalai pajudės – lėtas sraigės žingsnis. “

Karui stabdyti, sako Irma, reikia ginklų, o Vokietijoje vis dar gajos nuo aštuoniasdešimtųjų veikiančio labai stipraus pacifistinio judėjimo idėjos, skelbiančios, kad taikos reikia siekti be ginklų („Frieden schaffen ohne Waffen“).

„Labai stipri kairiųjų intelektualų įtaka, kurie ir ragina nebetiekti ginklų Ukrainai – neva dėl to karas tik dar ilgės. Siurrealistinis, realybės neatitinkantis paveikslas“, – kalba Irma.

Todėl ir pati kas savaitę dalyvauja mitinguose, ten stojasi į tribūną, rėžia kalbas, kurios sulaukia ovacijų, o kartais ir pačią priveda prie ašaromis prasiveržiančių emocijų. Beje, mitinguose, tik kur kas mažesniuose, šakietė aktyviai dalyvavo dar ir iki invazijos – vienus rengė su Lukašenkos opozicija, kitus su ukrainiečiais. Tik jie tuomet dar nebuvo nei gausūs, nei tokie drąsūs. O nuo pat plataus masto karo pradžios į Miunchene vykstančias demonstracijas kiekvieną savaitę susirenka nuo kelių šimtų iki 2000–3000 demonstrantų. Reakcijos, patikina pašnekovė, būna audringos: „Išmokau net kalbas parengti palikdama vietos pauzėms, reakcijoms, nes pasipila skandavimai, šūkiai, padėkos.“

Ukrainiečiai, pasak jos, tikrai jaučia stiprią lietuvių paramą ir Irmą minioje jau atpažįsta, net nustemba, jei ji pasirodo be Lietuvos vėliavos.

„Kaip tu pati jautiesi?“ – klausiu.

„Aš viską matau tarsi bendrą dėlionę, kurioje daug skausmo, ašarų, emocijų, tačiau kartu ir daug stiprybės bei ryžto. Demonstracijose tos emocijos persmelkia kiaurai, o jaudulys ore tvyro kone visą savaitę ruošiant kalbą, nes kaskart ją ruošiu atsižvelgdama į tos savaitės rusijos karo nusikaltimus, politikų reakcijas, Europos ir Pasaulio ekspertų nuomones“, – dalinasi šakietė.

Jau metus trunkantis karas Ukrainoje emocinio nuovargio Irmai nekelia, atvirkščiai, – idėjomis ji dega vis labiau, ieško ir randa naujų kontaktų bei būdų prisidėti, veiklos spektras vis labiau plečiasi.

„Rašau visiems sprendimų priėmėjams, laukiu atsakymo, jei užsimezga dialogas, vystau jį toliau. Lietuvoje, manau, taip pat yra daugybė kanalų, kuriais galima prasmingai prisidėti“, – sako Irma ir patikina kalbėjusi ir su Lietuvos politikais, Seimo nariais, kurie leido suprasti, kad žinutės iš visuomenės yra labai svarbios, nepaisant fakto, kad Ukrainos labui nuolat stengiamasi daug nuveikti.

Gal kiek ironiška, kad Irma po magistro studijų Vilniaus dailės akademijoje 2008 m. į Miuncheną atsikraustė vedama didelio noro vienose geriausių pasaulio stiklo studijų kurti vitražus, o dabar jos gyvenime vietos kūrybai lieka tik laisvalaikiu – ir tai tik atsipalaidavimui. Šiuo metu, sako pašnekovė, kiti dalykai, visuomeninė veikla, turimos pareigos ir atsakomybės atrodo svarbesnės, tačiau ji neatmeta galimybės kada nors vėl panirti į kūrybą, kurti vitražus, tapyti – įgūdžiai juk niekur nedingsta.

„Kurdama vitražus esu išsiugdžiusi įprotį matyti visą paveikslo vaizdą, kuris susideda iš smulkiausių detalių, o tai labai praverčia ir kasdienybėje, suprantant visuomenės procesus“, – sako pašnekovė.

Daugybė pareigų ir ribotos paros valandos – kaip viską suspėja? Irma išduoda paslaptį, kad visas, net ir smulkiausias dienos veiklas žymi kiekvienos dienos tvarkaraštyje, įskaitant laiką su šeima, sportą ir pan. Ji sako: „Žinoma, būna išimčių, žmogus juk ne robotas, bet tada neatliktus darbus perkeliu kitai dienai, paisydama prioritetų.“

Baigdamos pokalbį, dar stabtelim ties aktyviai veikiančia jos vadovaujama Miuncheno lietuvių bendruomene. Smalsu, ar lietuviai ten buriasi iš ilgesio gimtajai šaliai.

„Nepasakyčiau, nes šiais laikais, kai gyveni Europoje, namo gali parskristi gana dažnai. Susibūrimas mums, kaip vienas iš narių gražiai yra pasakęs, kaip cukrus gyvenime. Man tai savotiška pilietiškumo forma, atsakomybė, kad jei gyvenu Vokietijoje, moku abi kalbas, galiu bendrauti su abiejų šalių atstovais, megzti šalių dialogą. Jaučiu atsakomybę išnaudoti šį potencialą“, – paprastai paaiškina Irma ir patikina, kad jei gyventų Lietuvoje, veiktų tą patį ir tiek pat aktyviai, negalėtų pasiduoti srovei, „kaip bus, taip bus“. Tačiau šiandien ji vis dėlto didesnę prasmę mato kalbėti iš Vokietijos, nes, deja, nusimato ilgas karas, todėl svarbu, kad kiekvienas lietuvių diasporos narys išnaudotų savo potencialą, ruoštų namų darbus, jog, neduok, Dieve, išaušus dienai X, visi žinotų, pagal kokią schemą veikti, kad būtų padaryta kuo mažiau žalos.

„Apie viltį bus galima prabilti tik tada, kai Ukraina karą laimės ir jos teritorijoje nebus nė vieno rusijos kareivio, o iki to momento yra daug juodo darbo“, – mintimis dalinasi Irma.

Ką daryti kiekvienam, kad diena X neišauštų? Šakietė primena seną patarlę ar posakį – lašas po lašo… Juo ir pati vadovaujasi, ir linki, kad kiekvienas Lietuvos pilietis, nesvarbu, gyvenantis provincijoje, ar didmiestyje, pasijustų stipriu lašu, tarsi bendros grandinės dalimi, kurios kiekvienas narelis gali padaryti penkis ar tris, o gal tik vieną darbą greitesnei karo pabaigai.

„Tiesiog pagalvoti, kur esu ir galiu būti stiprus, nesvarbu, ar tai bus straipsnių, laiškų rašymas, ar dalyvavimas demonstracijose, o gal kojinių mezgimas ar žvakių gamyba, gal vaiko nupieštas piešinys... Svarbiausia, kad kiekvienas nepagailėtų savo potencialo padovanoti Ukrainai. O skeptikams, kurie netiki, kad tokie dalykai reikšmingi, priminsiu tokią istoriją: du žmonės lipo į kalną, o kalno viršūnę pasiekė tik kurčiasis, nes pakeliui jis negirdėjo atkalbinėjančių ir tikinančių, kad jis kalno neįveiks. Istorijos moralas paprastas: tikėti savimi ir tuo, ką darai!“ – pokalbį įkvepiančiai baigia I. Petraitytė-Lukšienė.

Lina Morkūnienė