Asta GVILDIENĖ

Jau eina antri metai, kai dirba naujai išrinkta rajono savivaldybės taryba. Skaitytojų pageidavimu apie tai, kaip sekasi dirbti žmonėms, stojusiems prie valdžios vairo, kaip jie vertina kolegų ir savo darbo rezultatus, su kokiomis nuotaikomis žvelgia į kasdieninį gyvenimą, šiandien kalbamės su Tomu Skaizgiriu, rajono taryboje dirbančiu jau 15 pirmosios kadencijos mėnesių.  

Nuotr. T.Skaizgirys į ateitį žvelgia su optimizmu ir tiki, kad esame didvyrių, o ne vagių ir sukčių tauta.

Ar dirbant taryboje nepasikeitė nuomonė apie jos darbą?

Nuomonė, be abejo, pasikeitė. Maniau, kad čia bus sprendžiama daugiau ūkinių rajono reikalų, tačiau, pasirodo, kad visa tarybos veikla stiprokai persmelkta politika. Pamačiau politinius užkulisius. Kartais labai stebina įvairios kai kurių žmonių nuomonės, kartais atrodo, kad duota priesaika dirbti Tėvynės ir žmonių labui yra tik nereikšmingi žodžiai.

 
Ar tarybai reikalinga opozicija?

Mano manymu, opozicija yra reikalinga, nes daugeliu atvejų geriausių rezultatų pasiekiama diskutuojant. Tik kalbantis ir susikalbant tarpusavyje randamas optimaliausias sprendimo variantas. Tiek pozicijos, tiek opozicijos darbą vertinu gerai. Patys matome, kad Šakių rajonas gyvuoja neblogai.  Manau tai ir yra  patenkinamo tarybos darbo įrodymas, kiek jis priklauso nuo savivaldybės tarybos narių, nes daugelis sprendimų priimami Vilniuje. Galbūt reiktų daugiau padirbėti darbo vietų kūrimo ir investicijų pritraukimo srityse.

Sutinku su šia patarle. Vienas tikrai nelabai ką nuveiksi. Aš visada laikausi savo nuomonės, bet įsiklausau ir į kitų argumentus bei mintis. Nesutikau su daugumos nuomone, kad reikia didinti tarybos nariams skiriamas pinigines lėšas, nes maniau, kad jos yra pakankamos.

Mažėjant žmonių skaičiui,  logiška būtų adekvačiai mažinti ir valdymo aparatą. Ir ne tik tarybos, bet ir Seimo narių, jų padėjėjų bei ministerijų darbuotojų. Nes likusiems - kantriausiems Lietuvos piliečiams darosi vis sunkiau išlaikyti didžiulį valdininkų būrį.

Vis sunkėjantis žmonių pragyvenimo lygis yra ilgametės politikos išdava, kuri kol kas, kiek matau, nesikeičia. Išrinktiems aukščiausio lygio politikams rūpi pirmiausiai prisikimšt savo kišenes, prisiplėšti valstybės, o tuo pačiu ir mūsų visų turto. Susidaro nuomonė, kad paprastų žmonių dabartis ir ateitis jiems nerūpi. Eilinis žmogus neturi net kam pasiskųsti arba net nemato prasmės to daryti - geriau susikrauna lagaminus ir išvyksta į užsienį.

Pragyvenimo lygį pakeisti galima, bet tik visiems mąstant ta pačia kryptimi, kuriant darbo vietas, bandant pakeisti požiūrį į valstybę, į žmogų. Tam tiesiog būtina išsiugdyti pagarbą pedagogams, pareigūnams, vyresniems už save, kitaip mąstantiems žmonėms, gerbti savo tautiškumą, ugdyti pilietiškumą.

Šiandieniniame gyvenime matau visko. Televizija pumpuoja daugybę negatyvios informacijos, kuri smukdo ir erzina žmones. Biurokratai abejingi paprastiems mūsų šalies piliečiams. Pozityviai  mąsto didžioji jaunosios kartos dalis, kuri bando kabintis į gyvenimą, kurti kažką naujo. Aišku, kol nesusiduria su realiu gyvenimu, kol neatsimuša į abejingumo ir biurokratijos sieną.

Aš, kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, žvelgiu į ateitį su optimizmu. Tikiu, kad esam didvyrių, o ne vagių ir sukčių tauta. Juk lietuvis nuo seno buvo geras darbininkas ir narsus karys. Manau, kad bėgant laikui ir dirbant išvien gyvenimo sąlygos pagerės. Negalvoju, kad šiandien yra labai  blogai. Išgyvenę tremtį, karus, pokario metus žmonės net neįsivaizdavo, kad galima kasdien sočiai ir skaniai valgyti, skaityti lietuviškas knygas, atostogauti pasirinktame pasaulio krašte, turėti žodžio laisvę. Tad reikėtų atmerkti akis ir apsidairyti aplinkui, kad pamatytume, jog gyvenimas tikrai nėra toks jau blogas, kaip įprasta dejuoti. Aš savo ateitį sieju su Lietuva, su Zanavykų kraštu. Toks ir būtų mano kredo: „Gyventi ir dirbti savame krašte“.