Asta GVILDIENĖ

„Mokiniams, turintiems judėjimo negalią, nepritaikyta nė viena Lietuvos bendrojo lavinimo mokykla. Tad mūsų rajonas irgi ne išimtis. Tokiems vaikams reikia specialios įrangos“, - apgailestavo Griškabūdžio gimnazijos direktorius Arūnas Šalnaitis, ieškantis būdų kaip pagelbėti judėjimo negalią iš prigimties turinčiam šeštokui Daivarui Ližaičiui. Jis be trijų žmonių pagalbos negali nei pakilti, nei nusileisti į kitą mokyklos aukštą.

Nuotr. Iš aukšto į aukštą po keletą kartų per dieną Daivarą nešiojantys ūkvedžiai jau sunkiai pakelia prie vežimėlio prikaustytą berniuką.

Nepritaikytos turintiems judėjimo negalią

Kaip informavo Šakių rajono savivaldybės psichologinės pedagoginės tarnybos direktorė Dana Kriaučiūnienė, mokinių su judėjimo negalia, kurie su specialiais vežimėliais atvyksta į mokyklas ir yra kreipęsi į tarnybą -  rajone tik keturi. Du iš jų mokosi Gelgaudiškio specialiojoje mokykloje, vienas praėjusiais metais atėjo į Griškabūdžio gimnaziją, kitas jau penketą metų lanko „Varpo“ vidurinę mokyklą. Bėda ta, kad Lietuvos mokyklos nepritaikytos vaikams, turintiems judėjimo negalią. Tokie vaikai dažniausiai mokomi namuose, nes vieniems atvykti į mokyklą ir kartu su klasės draugais keliauti iš kabineto į kabinetą skirtinguose aukštuose – tiesiog neįmanoma. Jei judėjimo negalią turintys mokiniai nori mokytis kartu su visais mokykloje, dažniausiai lieka vienintelis variantas – „įkalinti“ visą klasę vienoje iš pirmojo aukšto patalpų be galimybės mokytis specializuotuose, naujausias technologijas turinčiuose dalykų kabinetuose. „Taip tiesiogine prasme nuskriaudžiami kiti tos klasės vaikai“, - tvirtino Griškabūdžio gimnazijos direktorius.

 
Išeitis  - mobilus laiptų kopiklis

„Daug visokių variantų apsvarstėme, kaip su vežimėliu būtų galima patekti iš vieno aukšto į kitą, - prisipažino A.Šalnaitis. – Norėjome surasti tokį variantą, kad nebūtų nuskriaustas nei vienas gimnazistas. Pasidomėję kitų Lietuvos mokyklų patirtimi, radome išeitį – įsigyti mobilų vikšrinį laiptų kopiklį, kuriais jau naudojasi artimiausių rajonų švietimo įstaigos – Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazija ir Druskininkų progimnazija.“ Iš tiesų, tai pats geriausias sprendimas, kai nėra galimybės sumontuoti keltuvo neįgaliesiems dėl labai siaurų laiptų mokyklų laiptinėse. Kopiklis suteikia galimybę žmonėms vežimėliuose „lipti“ laiptais vieno lydinčio žmogaus pagalba, nereikalaujant fizinių pastangų. Jo automatinis valdymas labai paprastas – du mygtukai „viršun/ apačion“. Tai labai patikimas ir saugus įrenginys, galintis pakelti iki 130 kilogramų sveriantį žmogų. Be to, jis lengvai išmontuojamas ir surenkamas, todėl gali būti transportuojamas lengvųjų automobilių bagažinėse. „Įrenginys neprapuls ir Daivarui pabaigus mokslus gimnazijoje. Jį galima parduoti,  paskolinti ar išnuomoti kitai mokyklai, turinčiai mokinių, prikaustytų prie vežimėlių, - patikino Griškabūdžio gimnazijos direktorius. – Problema – pinigai. Kopiklio kaina, net su didele nuolaida, vienai mokyklai „neįkandama“. Kopiklis kainuoja 10 tūkst. 500 litų ir jo negalima įsigyti išsimokėtinai, nes reikia užsakyti ir parvežti iš Italijos.“

Pasak A.Šalnaičio, tai ne pirmasis mokinys, turintis judėjimo negalią. Anksčiau čia mokėsi vyresnio amžiaus jaunuolis, susižalojęs stuburą. Mokytojai jį mokė mokykloje vieną, atskirai nuo klasės draugų, nes nebuvo galimybės transportuoti į kitus aukštus. „Ir ką, baigė aukštąją mokyklą, šiandien dirba teisininku, - džiaugėsi gimnazijos direktorius. – Tai tik dar vienas įrodymas, kad negalime izoliuoti gabių, judėjimo negalią turinčių vaikų.“

Nuo praeitų mokslo metų gimnazijoje besimokantį Daivarą į kitą aukštą tiesiog nešte užneša švietimo įstaigos ūkvedžiai, lydimi mokytojos padėjėjos Editos Rapulskienės, kuri paskirta prižiūrėti šį judėjimo negalią turintį vaiką. Tačiau iškyla problema – vaikas auga ir greitai jo tokiu būdų transportuoti bus tiesiog neįmanoma. Be to, žmogaus fizinės jėgos irgi turi savo ribas. Svarbi ir mokykloje dirbančių ūkvedžių sveikata. Lieka vienintelė išeitis – mobilus laiptų kopiklis. Tokio brangaus įrengimo neįstengs nupirkti ir po vyro mirties viena Daivarą auginanti ir prižiūrinti mama Vitalija Ližaitienė, norinti, kad vaikas neužsidarytų vienas namuose, o mokytųsi kartu su savo klasės draugais, bendrautų su kitų klasių mokiniais.  

Daivaro mama iš pradžių labai baiminosi tokio įrenginio, šiek tiek jai primenančio vaikišką paspirtuką, tačiau šiandien supranta, kad tai vienintelė galimybė jos sūnui po gimnaziją judėti kartu su klase. „Labai tikiuosi visų gerų žmonių pagalbos. Žinau, kad jų dar daug yra. Mes prašome pinigų ne maistui, ne rūbams ar remontui. Prašome pagalbos Daivaro integracijai į visuomenę, - kalbėjo V.Ližaitienė. – Labai noriu, kad jis pabaigtų mokslą ne užsidaręs namuose, o kartu su klasiokais.“ Juo labiau, kad Daivaras mokytis nori, skaito knygas, papildomai domisi geografija ir istorija. Mamos teigimu, jo noras ateitį susieti su archeologija buvo netikėtas ir jai pačiai, o „Geografijos enciklopediją“ šeštokas tikriausiai jau visą išmoko atmintinai. Nors knyga brangi, tačiau sunkiai besiverčianti ir viena Daivarą auginanti mama sako, kad  tiesiog negalėjo jos nenupirkti.

„Gimnazijos bendruomenė ne kartą rinko pinigus Maltos ordinui, aukojo kitokiems kilniems tikslams, tad šį kartą, manau, su dar didesniu noru prisidės prie savo bendruomenės nario galimybės nevaržomai judėti iš vieno aukšto į kitą“, -  tvirtino A.Šalnaitis. Rajono savivaldybės meras Juozas Bertašius patikino, kad savivaldybė neliks nuošalyje ir taip pat skirs dalį pinigų laiptų kopiklio pirkimui likimo nuskriaustam griškabūdiečiui. Visus galinčius prisidėti prie šios gerumo akcijos prašome pervesti pinigus į specialiai tam atidarytą Griškabūdžio gimnazijos (kodas 190820757) labdaros lėšų sąskaitą LT584010042100388838 (DnB bankas). Daivarui reikalinga visų mūsų pagalba.