„Išsiskyręs vyras ieško moters rimtai draugystei“,- taip skambėjo skelbimas laikraštyje „Draugas“, nuo kurio prasidėjo meilės istorija, kur buvo visko – ir skurdo, ir mirtinų pavojų, ir sėkmės, kaip apdovanojimo už kantrybę.

 

 

45 metų rajono gyventoja Vida pasakojo, kad vieną pavakarę, kaip įprastai, užsuko į parduotuvę nusipirkti spaudos. „Nebuvo jokių kitų laikraščių, tik vienas „Draugo“ numeris, kurį ir paėmiau. Prisipažinsiu, anksčiau akys neužkliūdavo už pažinčių skelbimų, tačiau tąkart paėmė smalsumas ir lyg juokais, lyg rimtai tariau sau: nagi, pažiūrėsiu, kas čia per kvaileliai skelbiasi. Visada į tokius dalykus žiūrėjau skeptiškai, netikėjau, kad tokiu būdu galima rasti gerą vyrą. Tačiau, pasirodo, klydau“,- šypsosi laiminga Vida, kuri tvirtina, kad daugiau nei litą kainavęs laikraščio numeris jai padovanojo neįkainojamą ir iki tol nepatirtą laimę.

„Išsirinkusi labiausiai dominantį skelbimą nusprendžiau parašyti jo autoriui. Buvo tiek smalsu, kad norėjosi ir to, ir kito paklausti. Pradėjau uždavinėti klausimus, tačiau jis greitai mane nutraukė ir parašė: „Ponia, aš įdėjau skelbimą, aš ir klausinėju.“ Ne juokais įsižeidžiau ir pagalvojau: „Na, kad tu šitaip, tai ir aš taip: dar pažaisiu, o paskui praspirsiu.“ Tačiau viskas pasisuko taip, kad susitikę mes daugiau neišsiskyrėme“,- pati nustebusi, kad šitaip gali baigtis paprasčiausi pajuokavimai, pasakojo Vida.

„Pas Viduliuką nuvykau pasiėmęs konjako butelį ir rožę. Per naktį kalbėjomės, išgėrėme visą konjaką ir aš supratau, kad tai mano žmogus ir kad viskas nuo šiol bus gerai. Absoliučiai sutapo mūsų požiūriai į gyvenimą, vertybės, norai, siekimai. Jos buvo sunkus likimas, mano buvo sunkus likimas. O ką, jei tuos sunkius likimus sujungtume? Gal išeitų kas gero? Po savaitės parsivežiau ją namo. Tiesa, iš pradžių ji bijojo nežinios, juk buvau vos pažįstamas. Tačiau raminau ją, nes jau tada žinojau, kad mūsų laukia tikrai šviesi ateitis“,- kalbėjo keleriais metais vyresnis Vidos išrinktasis Egidijus.

Moteris teigia, kad tokio vyro, kaip šis, su kuriuo susipažino per skelbimą laikraštyje, dar neturėjo. „Su juo jaučiuosi saugi. Kai papasakojau Egidijui apie savo ankstesnius draugus jis sakė, kad visi jie buvo tikri asilai“,- šypsosi moteris. „Žinokite, jis mane paėmė su paskola, už kurią buvusiam draugui pirkau mašiną. Paskui jis ją sudaužė. Tai va, kai suėjome gyventi su Egidijumi, mūsų buitis buvo labai sunki, neturėjome nieko. Mes tik galėdavome kartą per savaitę nuvažiuoti į Šakius. „Norfoje“ nusipirkdavome penkis batonus, į kuriuos šiandien ir pažiūrėti nenoriu, bei pigiausios dešros. Taip mes maitinomės ir gan ilgą laiką gyvenome. Buvo nelengva, o dar atsitiko nelaimė, grįžtant iš Šakių į mus trenkėsi mašina“,- prisimena niūrius išgyvenimus Vida.

Pora prisimena, kad po avarijos grįžę namo jie apsikabinę ilgai sėdėjo ant sofos ir liūdnai kalbėjosi apie ateitį. „Sėdėjome štai šitoje vietoje ir jau nieko nenorėjome. Vos užteko pinigų maistui, o dabar dar ir mašina sudaužyta. Tačiau mums bešnekant įvyko tai, ką šiandien vadiname stebuklu. Nežinau, kas pirmiau, Vida ar aš, tai pamatėme. Skamba kaip iš fantastikos srities, tačiau pažvelgę pro langą išvydome tokį vaizdą: nakties tamsoje priešais mus neonine šviesa spindėjo kryžius. Niekada šis reginys nepasikartojo, tačiau dar keistesnis sutapimas yra tas, kad po to vakaro gyvenimas ėmė keistis. Aš labai greitai susiradau puikų darbą mieste. Darbdavys manimi yra patenkintas, gaunu puikų atlyginimą, šiandien mes pinigų neskaičiuojame. Per pusę metų susiremontavome visus namus, nusipirkome naujų baldų, televizorių. Tiesa, mano moteris jau nori naujo, kuris dabar kainuoja šešis tūkstančius litų. Bus. Aš niekada nesakau, kad mes kažko negalime turėti. Bet dar ne dabar – kokius metus palauksime šito stebuklo. Ateities planuose numatytas kapitalinis namo pertvarkymas ir mašina iš salono. Per šešerius metus mes kartu daug pasiekėme, bet aš įsitikinęs, jog tai – ne pabaiga. Šiandien ilsimės Palangoje, mūsų vakarienės stalas nukrautas geru maistu. Visada, ne tik per šventes. Nes mums kiekviena diena kaip šventė. Valgome tortą, patiekalai tik iš mėsos, „Lavazza“ kava. Ir tai mūsų kasdienybė. Šiandien mes taip gyvename. Ir gyvensime dar geriau“,- įsitikinęs kalbėjo Egidijus.

Tuo tarpu Vidos akys, besiklausant Egidijaus, blizgėjo nuo laimės ašarų. „Kai jį sutikau, buvau neseniai palikta draugo, vieniša. Atvykusi gyventi pas jį – buvau bedarbė su skolų našta. Jūs neįsivaizduojate, kaip viskas pasikeitė. Būtumėte matę, kaip mes gyvenome iš pradžių. Gaila, nenufotografavome, kas galėjo žinoti, kad viskas taip pasikeis“,- gailėjosi Vida. Tuo tarpu Egidijus tvirtina visada žinojęs, jog viskas bus gerai.

Šiandien moteris atsigulusi į lovą padėkoja už laimę, kurią suteikė gyvenimas. „Kiekvienąkart apsiversdama ant kito šono naktį aš pasidžiaugiu, kad Dievas man davė tokį žmogų. Kiti vyrai nuėjus į parduotuvę sakydavo: „Taupyk pinigus“. O Egidijus leidžia viską. Jis sako: „Pirk“,- šypsosi negalėdama atsistebėti savo laime Vida. Ji juokauja, kad Egidijus jai vis dar skolingas už tada įsigytą laikraščio numerį. „Nepažadu, kad tau šitą skolą sugebėsiu grąžinti“,-juokėsi vyriškis.

Ar šeimyninės idilės niekada nedrumsčia ginčai? „Nėra kada. Vakare jis iš darbo grįžta pavargęs, aš taip pat turiu daug pareigų. Pasidžiaugiame vienas kitu ir vėl – nauja diena, nauji darbai. Mudu tik planuojame ateitį ir galvojame, kaip viso, ko norime, pasiekti“,- švytiėjo moteris.

Šiandien Vida yra pradėjusi nedidelį paslaugų verslą. „Iš pradžių susilaukdavau pykčio iš aplinkinių, kad esu apžergusi, neva, milijonus. O kas kitiems draudžia juos apžergti? Čia ne pinigai, o pirmiausiai tiesiog sunkus darbas, kurio galėjo imtis bet kas“,- teigė energinga moteris.

„Gyvename provincijoje ir aš nenoriu atskleisti visų mūsų istorijos detalių, kurios galėtų išduoti, kas mes esame. Žmonės čia ir taip per daug kišasi į svetimus reikalus, mėgsta apkalbas ir yra pikti“,- įsitikinęs Egidijus, kuris gimė ir gyveno Kaune, o į paveldėtą sodybą Šakių rajone atsikraustė praradęs darbą ir butą. „Galėčiau jums be galo daug papasakoti apie pirmuosius Nepriklausomybės metus, apie tai, kas vyko po to. Esu patyręs visko – nuo didelių turtų iki bado, kurį teko išgyventi. Buvo laikai, kai savo rankose laikiau ne vieną milijoną rublių ir važinėjau tokiomis mašinomis, apie kokias daugelis tuomet galėjo tik pasvajoti. Mano buvusiai žmonai tereikėdavo atsidaryti sekciją ir išsitraukti pluoštą banknotų. Turėjau daug draugų, kuriems skolindavau dešimtis tūkstančių. Tačiau juos patikrino laikas: kai pats papuoliau į bėdą – jie visi dingo. Liko tik keletas, kurie, beje, ir šiandien Lietuvoje užima įtakingus postus“,- atskleidė Egidijus.

Jis išdavė paslaptį, jog vasarą prie namų vartų sustos limuzinas. „Viduliukas bus pakviestas lipti į jį ir važiuoti su manimi. Atėjo metas įteisinti santykius. Data dar neaiški, bet tai įvyks“,- užtikrintas vyriškis. Buvusi jo žmona jį paliko, nes, kaip sakė pats, buvo per prastas, kadangi atėjo laikas, kai atidarius sekciją nebuvo pinigų. „Bet pinigai prarandami ir vėl užgyvenami. Svarbiausia juodai dirbti ir nesidairyti į kitus. Bjauru pykti, kai kitiems sekasi. Reikia stengtis kurti savo sėkmę, o ne dairytis į kitus“,- žvelgdamas į savo laimės talismaną kalbėjo Egidijus.