Paklausta apie pirmuosius vaikystės prisiminimus, kraštietė Erika Šeflerienė ilgai negalvojusi tikina, jog visi jie sukasi apie gyvenimą kempinge, nuolatinį keliavimą ir, žinoma, cirką. Cirko artistų šeimoje užaugusi Erika ant scenos pirmą kartą žengė vos trejų, o klajokliškas gyvenimo būdas lėmė tai, jog pirmieji mergaitės žodžiai buvo tariami rusų, lenkų, čekų ir lietuvių kalbų kratiniu. Tačiau po ilgų kelionių šeima visuomet grįždavo namo, tad ir užaugusi artistė gyvenimą nusprendė kurtis gimtajame krašte  – su vyru įsikūrė netoli Sudargo stūksančiame vienkiemyje, kur atsivėrė galimybės realizuoti dar vieną svajonę – veisti didžiuosius (karališkuosius) pudelius.

Nors gyvenimas, anot E. Šeflerienės, vienkiemyje turi savų minusų – kartais pritrūksta šurmulio, takelių ramiems pasivaikščiojimams ir kitų miesto patogumų, tačiau viską atsveria tai, jog vienkiemį supa ne kaimynai, o laukai, tad įjungus fantaziją čia nevaržomai galima prasimanyti įvairios veiklos. Paklausta, kodėl jauna šeima pasirinko tokią neįprastą gyvenamąją vietą, moteris šypsodamasi prisimena, jog viskas įvyko kone netyčia – vyras ten ruošėsi statyti pirtelę, tačiau ji pasiūlė vietoje pirtelės pastatyti namą. Na, o prieš porą metų, kai name jau krykštavo pirmagimė Barbora, Erika nusprendė po truputį išnaudoti vienkiemio privalumus ir jį pripildyti naujais gyventojais.

„Nuo mažens augau tarp gyvūnų, meilę jiems paveldėjau iš mamos (Erikos mama Cirko mokyklos vadovė Itana Januševičienė – red. past.). Ji man padėjo nusipirkti pirmąjį pudelį, jį išdresuoti. Tačiau nuolat kirbėjo mintis, jog norėčiau juos veisti, tuo užsiimti mane skatino ir viena pažįstama veisėja. Tiesa, ji mane įspėdavo, kad viskas yra ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Galvojau, ai, kas čia sunkaus gali būti – tiesiog suveži, sukergi ir šuniukai. Bet, pasirodo, ohoho!“ – juokiasi E. Šeflerienė, žvelgdama į nuotraukas, kuriose įamžinti pirmosios vados šuneliai, kurie, anot moters, namus pavertė tikru uraganu.

Pirmoji vada buvo išties įspūdinga – Šeflerių namai pasipildė net dešimčia pudeliukų. Erika prisimena, jog streso ir bemiegių naktų tuomet buvo apstu. Pasak moters, pirmąsias dvi savaites ji jautėsi taip, lyg pati neseniai būtų susilaukusi naujagimio.

„Reikdavo kiekvieną rytą šuniukus sverti, pagal tai maitinimo eiliškumą skirstyti, dėlioti racioną, laikas nuo laiko įdėti į inkubatorių – ir taip dieną naktį dvi savaites iš eilės! Šuniukų mama nebuvo labai motiniška, tik radusi progą pabėgdavo nuo savo jauniklių. Na, o kai jie ūgtelėjo, buvo kaip voriukai, lakstydavo visur, su mūsų dukryte pykdavosi – vyravo tikras chaosas“, – pasakoja moteris.

Visgi po dviejų mėnesių, kai šuniukams atėjo laikas keliauti į naujus namus, šeimininkė juos išlydėjo su ašaromis. Anot Erikos, nors pirkėjų atsirado labai greitai, tačiau juos atsirinkti – atsakingas ir reikalaujantis laiko darbas.

„Pirmi šuniukai šeimininkus atrado labai greitai, tačiau po to pradėjau žiūrėti labai atsakingai. Jei žmogus visų pirma pradėdavo klausti apie kainą, ja stebėtis, tai tokiems net neatsakydavau. Taip, šuniukų kaina yra didelė, tačiau ji ne iš piršto laužta – genetiniai tyrimai, dokumentai, parodos, maistas, skiepai, čipai – visa tai kainuoja, jau neskaitant bemiegių naktų. Išsirinkti šeimininkus tikrai atsakingas darbas, nenorėjau bet kam atiduoti. Gi būna, kad po to atsibosta, numeta tuos šuniukas ir jie neprižiūrimi gyvena. Čia kaip vaikai, sunku su jais skirtis“, – įžvalgomis dalijasi pašnekovė.

Tiesa, vienas šuniukas tapo nuolatiniu Šeflerių namų gyventoju. Ryža pudeliukė, vėliau praminta Nala, gimė su komplikacijomis, tačiau, nors vilties buvo mažai, išgyveno, tuomet Erika nusprendė ją pasilikti. Moters teigimu, turėti ryžą pudelį visuomet buvo jos svajonė. Be to, Nala iš karto išsiskyrė iš kitų šuniukų, mat ant nosies ji turi trikampiuką.

„Kai sumąsčiau pasilikti tą pudeliukę, vyras klausinėjo, ar tikrai šito reikia, bet... reikia! Gal net trečią ateityje įsitaisysiu“, –  juokiasi Erika, pridurdama, jog sutuoktiniai labai skirtingi, mat vyras – racionalus, ūkiškas ir praktiškas žmogus, save realizuojantis statybose, tad nei klajokliškas gyvenimo būdas, nei spontaniški sprendimai jam ne prie širdies.

Pasak E. Šeflerienės, karališkųjų pudelių veisimo ji neketina paversti pajamų šaltiniu, tad antroji vada pasaulį greičiausiai išvys tik ateinančią vasarą, po dvejų metų pertraukos.

„Jei veisčiau dėl pinigų, tai kas pusę metų po vadą būtų, bet aš nenoriu prarasti šuns. Ta pirma didžiulė vada mamos sveikatai atsiliepė, tai nusprendėme poros metų pertrauką padaryti. Ši veikla veikiau yra hobis. Didele ir reikšminga jos dalimi tampa parodos, suteikiančios galimybę išeiti į sceną, o tai labai svarbi mano gyvenimo dalis. Kai išeinu sceną, aš įkvėpiu aplodismentų, žiūrovų šypsenų, man tai kosmosas“, –  kalba artistė.

Trenere dirbanti moteris scenos ir į kraują įaugusio meno niekuomet neatsisakė – vienintelę pertrauką nuo cirko turėjo tik tuomet, kai laukėsi. Pasak Erikos, paauglystėje buvo visko, tačiau galiausiai ji suprato, kad nuo genų nepabėgs, tad kryptingai pasirinko Sportinės aerobikos bakalauro studijas Lietuvos sporto universitete, o vėliau magistro laipsnį įgijo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete. Nors gastrolių metu aplankytų šalių Erika jau seniai nebeskaičiuoja, tačiau nei Vakarų Europa, nei Azija, nei tolimieji Jungtiniai Arabų Emyratai jos neatitraukė nuo gimtųjų Šakių. Savo įgytas ir sukauptas žinias ji perduoda jauniesiems mūsų krašto cirko artistams, o ir pati žiūrovus džiugina įspūdingais pasirodymais su lankais bei savo numylėtaisiais pudeliukais. Pasiteiravus, ką lengviau treniruoti – vaikus, ar šuniukus, Erika juokdamasi atvirauja, kad, be abejonės, – pudeliukus, mat šie niekada nereikš pretenzijų.

„Už skanumyną šuo padarys viską. Tris mėnesius kas dieną skiriant bent po dvi valandas, šuniuką galima paruošti scenai, o vaikui  prireikia penkerių metų. Tiesa, šuniukai gudrūs, jie jaučia, kada repetuojame, o kada pasirodome žiūrovams, ir mėgsta tuo pasinaudoti. Kartais nutinka taip, kad jiems, kaip ir žmonėms, būna prasta nuotaika, tuomet pasirodymai būna kiek vangesni“, – patirtimi dalijasi E. Šeflerienė, tikindama, jog išminties ir patirties ji semiasi iš pačios geriausios mokytojos – mamos.

Toliau palaikydama beprotišku tempu skriejantį ritmą – rytus ir vakarus skirdama namų ūkiui, dienas cirkui, o savaitgalius pasirodymams ir parodoms, Erika tvirtina, jog kitokio gyvenimo būdo ji elementariai nepažįsta ir negali įsivaizduoti.  Pasak moters, nors ir dabar darbų netrūksta, tik spėk suktis, tačiau jos galvoje jau gimsta nauji projektai, tad gali būti, jog Šeflerių vienkiemyje augs ne tik karališkieji pudeliukai, bet „poilsiauti“ atvyks ir kitų šeimininkų augintiniai, nes moters svajonių sąrašo viršuje – šunų viešbutis.

Agnė Kereišiūtė