Rinkimai baigėsi, aistros bent kažkiek priblėso, nes išties driokstelėta, bet tokia demokratijos kaina.
Pastaraisiais metais bemaž po kiekvienų rinkimų tenka ištarti „pagaliau jie baigėsi“, nes norėdami suvilioti rinkėjus, atrodyti geresni, patrauklesni ir visokie -esni politikai sugalvoja kažką naujo, kai stebėdamas visą tą karnavalą svarstai – juoktis ar verkti, nes juk tie žmonės ne dirvą arti nusiteikę, ne statybose dirbti, patalpas valyti, o valdyti šalį! Ne išimtis ir šie rinkimai, kai rinkėjus (ne rajono lygiu, o apskritai) net elementarios klausos neturintys kandidatai į Seimą viliojo net dainomis. Štai Lietuvą keltis ragino ir internetą juokino Petras Gražulis su savo kompanija, didžėjauti prie pulto bandė Širvintų merė, dainą traukė ir šoumenas, dabar rinkimus laimėjusios partijos atstovas Antanas. Beje, patekęs į Seimą! Žinoma, galima vardinti ir daugiau, nes tų perlų rasti pavyktų, tik galbūt smagu, kad ne ant visų tų kabliukų rinkėjas užkibo ir bent jau šiuose rinkimuose visokie gražuliai, vaitkai, uspaskichai su savo „taikomis“ į Seimą neprasibrovė.
Visgi ne viskas jau taip ir smagu, nes nors socialdemokratai didžiuojasi pasiekę istorinę pergalę, jų lyderė Blinkevičiūtė irgi padirbėjo, kad įeitų į istoriją. Netgi kai viešai jau buvo įvardijama, kad ji neprisiims atsakomybės ir nebus premjerė, dar buvo tempiama guma ir svarstoma, kaipgi čia švelniau pranešus šią žinią. O ką jau čia prigalvosi – apgavo ir tiek. Apmovė savo rinkėją, o šis leidosi apmaunamas, nes tokį scenarijų, deja, galima buvo nujausti. O ir žinomumo, populiarumo masalas metamas ne pirmą kartą ir ne tik šios partijos, nes svarbiausia – bet kokia kaina laimėti rinkimus, o rinkėjai iki kitų rinkimų, žiūrėk, ir pamirš, ir atleis.
Ir nors premjere Blinkevičiūtė netapo, nes jaučiasi per sena Lietuvai, bet ne per sena Europai, užtat įkvėpė sukurti lietuvių kalboje naujadarą – blinkevičiūtinti. Ir čia ne juokas. Naujažodžių duomenyne yra paaiškinimas, kad „blinkevičiūtinti“ – pažadėti, bet neištesėti. Taip pat pridedama pastaba vartotojams: „Užuomina į Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkės Vilijos Blinkevičiūtės neištesėtą pažadą tapti Lietuvos Respublikos premjere po 2024 m. Seimo rinkimų. Ekspresiniai atspalviai: ironiškasis.“
Bet, kaip minėjau, būtų juokinga, jei nebūtų graudu, nes būtent po tokių kuriozų rinkėjas nusivilia ir jau čia nesvarbu, kokia partija, bet formuojasi apskritai nusivylimas politika. Ir štai tada rinkėjai arba visai nebalsuoja, arba palaiko visokius pseudogelbėtojus, žemaitaičius ir pan. Išties, Žemaitaičio fenomenas gana ryškus ir mūsų krašte, nes, pavyzdžiui, nesvarbu, kad Konstitucinis teismas jį pripažinęs sulaužiusiu priesaiką ir šiurkščiai pažeidusiu Konstituciją, o jo pasisakymai, švelniai tariant, nekorektiški ir žeminantys, bet netgi renkant šalies Prezidentą mūsų krašto rinkėjai net 10-yje apylinkių jį delegavo į antrąją vietą! Nors apskritai mūsų apygardoje jis buvo ketvirtas, aplenkęs ir slidųjį kaip vėgėlė Vėgėlę. Didžiulio palaikymo, mano kukliu vertinimu, Žemaitaitis sulaukė ir Seimo rinkimuose, nes „Nemuno aušra“ mūsų apygardoje buvo antra, o partijos deleguotas mažai kam žinomas ar visai nežinomas, debatuose nedalyvavęs kandidatas Dzingulevičius – ketvirtas. Štai tau ir rinkėjų pasirinkimas!
Aišku, netolimas laikas parodys, kokiomis vertybėmis ar antivertybėmis remiantis bus suformuota valdžios piramidė, kiek paminta ar išlaikyta prieš rinkimus braižytų raudonų linijų riba, nes rinkimai baigėsi, tad dirbti vis tiek teks.
Tad baigdama norėčiau palinkėti mažiau blinkevičiūtinti, neužsikrėsti partijos lyderės savybėmis ir mūsų apygardoje išrinktam Jakavičiui, nes po to į valdžią išrenkami, priešiškumo balsus renka, net į Briuselį mūsų pačių išsiunčiami tokie, kurie net nesupranta, už ką balsuoja (pavyzdžiui, Gražulis dėl paramos Ukrainai). Ir kai tokie atstovai valdžioje, susimąstai, kad ir priešo nereikia...
Gintarė Martinaitienė
Laikraštis „Draugas“ Nr. 83 (9585)
2024 m. lapkričio 8 d.
Juozas iš Šakių:
