Anuo metu pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo.“ Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą:
„Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį.’ Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, išeikvojo savo lobį.
Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo.
Tada susimąstė ir tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.
Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...’
Bet tėvas įsakė tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.’ Ir jie pradėjo linksmintis.
Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko.’ Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo.
Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: ‘Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį.’
Tėvas atsakė: ‘Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!’“ (Lk 15, 1–3. 11–32)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Įpusėjo gavėnios metas. Pagal seną Bažnyčios tradiciją šiandien – džiaugsmo sekmadienis (lot. „laetare“). Evangelistas Lukas mums pateikia Jėzaus palyginimą, kad atskleistų tikruosius Dievo veido bruožus. Juk mūsų džiaugsmas bei santykis su savimi, su kitais ir su mus supančia tikrove priklauso nuo to, kokį mes tikime Dievą.
Šiame palyginime randame tris veikėjus: tėvą ir du jo sūnus. Jaunėlis pareikalauja savo palikimo dalies. Kaip žinia, tėvas su sūnaus prašymu galėjo nesutikti. Juk paprastai palikimas yra dalijamas tik po tėvo mirties. Toks sūnaus reikalavimas prilygo pasakymui: „Tu, tėve, man jau esi miręs!“. Blaiviai mąstant, tėvas atrodo gana silpnas žmogus, nesugebantis pasinaudoti savo teisėmis.
Dievas sukūrė pasaulį ir po to jį atidavė į žmogaus rankas. Be abejo, pasitikėdamas žmogaus sugebėjimu rinktis, Dievas rizikavo. Tačiau nežiūrint šios rizikos, kuri, kaip gerai matome iš patirties, yra tikra, Dievas vis dėlto panoro, kad žmogus būtų laisvas: „Padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi“ (Įst 30, 19).
Susiėmęs savo dalį, sūnus iškeliauja į „tolimą šalį“, kur nebeužklysta joks tėvo prisiminimas, jokia žinia apie jį. Bažnyčios tėvai čia įžvelgia vidinį pasitraukimą iš Dievo pasaulio, vidinį santykio nutraukimą, atsiribojimą nuo to, kas sava ir tikra.
Tačiau klaidinga autonomija veda į nelaisvę. Iš sūnaus jis tapo samdiniu. Kiaulės žydams simbolizuoja nešvarumą, o jų ganymas – aukščiausią nuopuolį. Čia sutinkame pagrindinę pranašų apmąstomą temą: kai Izraelis įsivaizduoja atradęs savo laisvę be Dievo, iš tikro randa paprasčiausią vergystę, nuopuolį, stabmeldystę.
Vieną dieną jis „susimąstė“, sakoma palyginime, suvokė save kaip susvetimėjusį, tikrai iškeliavusį į „svetimą šalį“, nutolusį nuo savo egzistencijos tiesos. Žinoma, jo atsivertimas nėra didelis atsivertimas: grįžta ne iš meilės savo tėvui, bet – vejamas bado ir nuogumo, vadinasi, grįžta ne kaip sūnus, o kaip samdinys.
Vis dėlto, dar iš tolo jį pasitinka tėvas, kuris labai susigraudino. Pasakojime naudojamas retas žodis „susigraudino“ (gr. „splagchnizomai“), kurį evangelijos priskiria tik Jėzui (Mt 9, 36; 14, 14; 15, 32; 18, 27; 20, 34; Mk 1, 41; 6, 34; 8, 2; 9, 22; Lk 7, 13) ir gerajam samariečiui (Lk 10, 33).
Pasakojimo pabaigoje pasirodo susinervinęs vyresnysis sūnus. Jis atstovauja ne tik rimtą ir įpareigojantį tikėjimą, bet taip pat mainų ir atlygio tikėjimą, kur Dievas yra darbdavys, o žmogus – darbininkas.
Kaip žinia, yra vergų religija, kai paklūstama Dievui iš baimės. Paskui yra atlygio arba mainų religija, kur darbų gausa garantuoja nuopelnus. Ir yra Dievo vaikų religija, kur Dievo valia vykdoma iš meilės ir džiaugsmo, nes kyla kaip atsakas iš susitikimo su gyvu Asmeniu, Jėzumi Kristumi, apreiškusiu dievišką meilę.
Beje, mes nežinome, kaip toliau įvykai klostėsi šiuose namuose. Ar jie gyveno ilgai ir laimingai? O gal po kiek laiko sūnus vėl išvyko, tik šį kartą išsinešdamas vyresniajam priklausančią dalį? O gal vyresnysis, pasipiktinęs brolio sugrįžimu, pradėjo krautis lagaminus? O gal abu visą gyvenimą gyveno kaip Kainas ir Abelis? Sunku pasakyti, tačiau žvelgdami į mūsų gyvenimus, pernelyg didelio optimizmo, deja, nėra.
Žinoma, šiuo atveju buvo įmanomas vienas sprendimas, kuris būtų sutaikinęs abu sūnūs. Jei tėvas būtų jaunesnįjį sūnų priėmęs kaip samdinį, tai pastarasis būtų buvęs patenkintas, nes apie tai grįždamas visą kelią ir svajojo, o vyresnysis irgi būtų laimingas, nes būtų pripažintas jo juridinis ir moralinis pranašumas šeimoje. Namuose būtų buvę ramu.
Tik šiuo atveju tėvas būtų likęs nelaimingas: būtų laimėjęs samdinius, bet praradęs sūnus. Bėda ta, kad jis nenori samdinių, jis nori sūnų.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
