Kartą šabo dieną Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį. Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, jis pasakė jiems palyginimą:
„Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave ir atėjęs tas, kuris tave ir jį kvietė, netartų tau: ‚Užleisk jam vietą!‘
Tuomet tu sugėdintas turėtum sėstis į paskutinę vietą.
Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: ‚Bičiuli, pasislink aukščiau!‘ Tada tau bus garbė prieš visus svečius.
Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas.“ (Lk 14, 1. 7–11)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Jėzus nemokina mandagumo prie stalo taisyklių, bet kalba apie nuolankumą: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Lk 14, 11).
Nuolankumas nėra savęs niekinimas. Tikrasis nuolankumas greičiausiai yra mąstymo būdas, kylantis iš suvokimo, jog aš neturiu savo gyvenimo galutinio pagrindo.
Jėzus tai aiškina pasakodamas apie pakviestąjį, kuris neieško sau pirmos vietos, o ramiai laukia, kad kitas jį pakvies „pasislinkti aukščiau“: neįprastas būdas, nusakantis, kad gyvenimo pilnatvė pasiekiama per malonę.
Vadinasi, šis palyginimas mus kreipia į žmogaus laikyseną Dievo atžvilgiu. „Paskutinė vieta“ nurodo žmonijos būklę po nuopuolio.
Iš jos gali išvesti tik Dievo Sūnaus įsikūnijimas. Todėl Kristus pasirinko paskutinę vietą – kryžių, ir šiuo didžiausiu nusižeminimu mus atpirko ir mums nuolat padeda (Fil 2, 8–9).
Kas geba padėti, suvokia, kad jam irgi lygiai taip pat padedama ir kad galėjimas padėti nėra nei jo nuopelnas, nei dingstis save aukštinti.
Jis suvokia, jog tą daro ne todėl, kad yra pranašesnis ar našesnis, bet kad visa tai jam kaip dovaną suteikė Viešpats.
Kartais pernelyg didelis vargas ir savo paties pastangų ribotumo suvokimas gali sukelti pagundą nuleisti rankas.
Tačiau kaip tik tada gali padėti žinojimas, jog esi tik įrankis Dievo rankose; tada žmogus išsivaduoja iš puikybės manyti, jog jis tik vienas savo išgalėmis gali pagerinti pasaulį.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
