Anuo metu Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų.
Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius. Iš tiesų sakau jums: jis susijuos, susodins juos prie stalo ir, eidamas aplinkui, patarnaus jiems.
Jeigu jis sugrįžtų antrosios ar trečiosios nakties sargybos metu ir rastų juos budinčius, laimingi jie!
Įsidėmėkite: jei šeimininkas žinotų, kurią valandą ateis vagis, neleistų jam įsilaužti į savo namus. Ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite.“ (Lk 12, 35–40)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Jėzus nori, kad mūsų buvimas būtų darbingas, kad niekuomet neprarastume budrumo, kad su dėkingumu ir nuostaba priimtume kiekvieną mums Dievo dovanojamą dieną. Kiekvienas rytas yra švarus popieriaus lapas, kuriame pradedame rašyti gerus darbus. Mes jau esame išgelbėti Jėzaus atpirkimu, tačiau dabar laukiame visiško jo viešpatystės pasirodymo: kai pagaliau Dievas bus „viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28).
Mes žinome, kad net vienodų dienų monotonijoje glūdi malonės slėpinys. Yra žmonių, kurie savo meilės ištverme tampa tarsi šuliniai, drėkinantys dykumą. Niekas neįvyksta veltui. Kad ir kokioje situacijoje atsidurtume, nėra tokios, kuri būtų visiškai priešinga meilei.
Jokia naktis nėra tokia ilga, kad pamirštume saulėtekio džiaugsmą. Kuo tamsesnė naktis, tuo arčiau aušra. Net jei visas pasaulis pamokslautų prieš viltį, sakytų, kad ateitis atneš tik tamsius debesis, krikščionis žino – toje ateityje bus Kristaus sugrįžimas. Niekas nežino, kada tai įvyks, bet pati mintis, jog mūsų istorijos pabaigoje yra gailestingasis Jėzus, mus ragina turėti tikėjimą ir nekeikti gyvenimo. Viskas bus išgelbėta.
Bus momentų, kai kils pyktis ir pasipiktinimas, tačiau gyvybę teikiančio Kristaus atminimas nuvys šalin pagundą galvoti, kad gyvenimas yra klaida. Pažinę Jėzų į istoriją galime žvelgti su tikėjimu ir viltimi. Jėzus yra tarsi namai, o mes esame viduje, ir pro šio namo langus žvelgiame į pasaulį.
Todėl neužsisklendžiame savyje ir melancholiškai nesiilgime tariamos auksinės praeities, bet visuomet žvelgiame į priekį, į ateitį, kuri nėra tik mūsų rankų darbas, bet pirmiausia ir Dievo apvaizdos nuolatinis rūpinimasis. Tai, kas buvo rūškana, vieną dieną taps šviesa.
Dievas niekuomet savęs nepaneigia ir nenuvilia. Jo valia mūsų atžvilgiu nėra miglota, tai gerai apibrėžtas išganomasis planas: Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4).
Kiekvieną savo gyvenimo dieną kartojame tą maldavimą, kurį pirmieji mokiniai išsakė aramėjiškai, – Maranata, kurį randame paskutinėje Biblijos eilutėje: „Ateik, Viešpatie Jėzau“ (Apr 22, 20). Kokia malonė, jei maldoje, sunkiomis šio gyvenimo dienomis, išgirsime jį atsiliepiant ir užtikrinant: „Štai aš veikiai ateinu“ (Apr 22, 7).
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
