Anuo metu Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė jį paviešėti. Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių.
Morta buvo susirūpinusi visokiu patarnavimu. Ji stabtelėjo ir pasiskundė: „Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Sakyk, kad ji man padėtų.“
Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta.“ (Lk 10, 38–42)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Mortos sesuo Marija žengė keliu, vedančiu į Dievo širdį. Dievas visuomet ieško ne tarnų, o bičiulių (Jn 15, 15). Jam reikalingi ne tie žmonės, kurie padarytų darbus dėl jo, bet tie, kurie leidžia jam daryti savo darbus, leidžia būti Dievu.
Marija, kuri klauso ir mato Jėzų, šiuo veiksmu liudija mokinio palaiminimą: „Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite. Sakau jums: daugel pranašų ir karalių troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo“ (Lk 10, 23–24).
Šv. Grigalius Nysietis († 395) rašo: „Siela, kuri atmeta viską, ką žmogaus prigimtis gali pasiekti pati, šitaip kopia aukštyn, įžengia į Dievo pažinimo šventovę, iš visų pusių apgaubtą dieviškos tamsos. Tenai, palikus išorėje viską, kas gali būti matoma ar suprantama, sielai nebelieka matyti ar suvokti nieko kito, tik tai, kas nematoma ir nesuprantama.“
Kontempliacija maldoje yra didingiausia žmogaus veikla, nes jį atgimdo Dievo vaiku (1 Pt 1, 23). Be abejo, neįmanoma gyventi vien tik vidinėje tyloje, anksčiau ar vėliau teks pakilti ir imtis veiklos. Tačiau pradžia, šaltinis, yra būtent buvimas „prie Viešpaties kojų“ (Lk 10, 39). Susitikus su juo patiriamas rūpestis, dėmesingumas, meilė, apvaloma veikla.
Vadinasi, tikroji žmogaus didybė kyla ne iš to, kiek yra daroma, bet kaip yra daroma. Todėl nepakanka vien gerų organizatorių, žinančių, ką „daryti“; jie turi pirmiausia „daryti“ tikėjimo dvasia, apšviesti Dievo ir kupini širdies išminties ir ramybės.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
