Anuo metu, atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“
Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų.“
Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“
Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“
Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu Dangaus Karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje.“ (Mt 16, 13–19)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Šiandien minime šventuosius apaštalus Petrą ir Paulių, du ryškiausius ankstyvosios Bažnyčios krikščionis. Jie gerbiami tą pačią dieną pagal seną Bažnyčios tradiciją, kadangi abu mirė kankinio mirtimi Romoje Nerono persekiojimų metu, apie 64 m. po Kr. Šv. Paulius – išsilavinęs diasporos žydas, ir šv. Petras – paprastas žvejys iš Galilėjos.
„Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“, – išpažįsta apaštalas Petras, remdamasis ne žmogišku supratimu, o Dievo Tėvo įkvėptas (Mt 16, 16–17). Žvejui Simonui, vadintam Petru, tai buvo kelionės pradžia: iš tiesų turėjo praeiti daug laiko, kol šių žodžių reikšmė giliai įsiskverbė į jo gyvenimą ir visiškai jį persunkė.
Toks tikėjimo mokymasis yra panašus į kiekvieno iš mūsų mokymąsi. Mes tikime, kad Jėzus yra Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus, tačiau reikia laiko, kantrybės ir daug nuolankumo, kol mūsų mąstymas ir elgesys pradeda visiškai atitikti Evangeliją.
Apaštalas Petras tai patyrė ir suprato labai greitai. Vos išpažinęs tikėjimą Mesijumi, jis atmeta kančios ir mirties perspektyvą, nes, jo supratimu, ji nedera Mesijui, todėl net papriekaištauja Mokytojui. O šis jį itin griežtai subara: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“ (Mt 16, 23).
Ar ne tas pats dažnai nutinka ir mums? Kartojame tikėjimo išpažinimą, kalbame jį su tikėjimu, bet susidūrę su gyvenimo sunkumais sutrinkame, pasimetame, pradedame protestuoti prieš Viešpatį ir jausti pagundą ieškoti kitų kelių, nei Mokytojo.
Šv. Petras patyrė šią vidinę dramą ir jam prireikė laiko bei brendimo. Iš pradžių jis baisėjosi mintimi apie kryžių, tačiau gyvenimo pabaigoje drąsiai liudijo Viešpatį, net ir tada, kai, pasak tradicijos, buvo nukryžiuotas galva žemyn.
Apaštalas Paulius taip pat lėtai brendo tikėjime, patyrė netikrumo ir abejonių akimirkų. Jo kelionė, kurią lydėjo krizės, nesėkmės, kūno kančia, prasidėjo pakeliui į Damaską, apsireiškus Prisikėlusiajam (Apd 9, 1–6).
Tikėjimo kelionė nėra lengvas pasivaikščiojimas, ji reikalauja daug pastangų ir kartais gal būti labai sunki. Pakeliui į Damaską Paulius tapo krikščionimi, tačiau ilgai ir pamažu turėjo mokytis juo būti, ypač išmėginimų metu.
Atsižvelgdami į šią šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus patirtį, kiekvienas iš mūsų galime savęs paklausti: ar išpažindamas tikėjimą Jėzumi Kristumi, Dievo Sūnumi, tai darau suvokdamas, kad visada turiu mokytis, ar manau, kad „jau viską suprantu“?
Ar sunkumų ir išmėginimų metu nusiviliu, skundžiuosi, ar mokausi tai paversti proga leisti augti pasitikėjimui Viešpačiu? Juk, kaip rašė Paulius Timotiejui, „Viešpats mane vėl ištrauks iš visų piktų kėslų ir išgelbės, paimdamas į savo Dangaus Karalystę“ (2 Tim 4, 18).
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
