Anuo metu Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius.
Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs.
Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs.“ (Jn 14, 15–16. 23b–26)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Šiandien, švenčiant Sekminių iškilmę, Velykų slėpinys – Kristaus kančia, mirtis, prisikėlimas ir įžengimas į dangų – pasiekė savo pilnatvę. Ši iškilmė mus įkvepia prisiminti ir iš naujo išgyventi Šventosios Dvasios nužengimą ant apaštalų, susirinkusių kartu su Marija, Viešpaties Motina, ir kitais mokiniais (Apd 1, 13–14; 2, 1–11).
Sekminės buvo viena iš trijų didžiųjų metinių švenčių (taip pat Pascha ir Palapinių šventė, Iš 23, 14–17). Senajame Testamente ji vadinama Pjūties (Iš 23, 16), taip pat Savaičių švente (Iš 34, 22; Sk 28, 26), kurios metu Dievui buvo atnašaujami pirmieji derliaus vaisiai.
Ji buvo švenčiama penkiasdešimtąją dieną po Paschos (Kun 23, 15–16). Iš čia ir kilo graikiškas Sekminių pavadinimas – pentēkostē – pažod. penkiasdešimtoji (diena); liet. Sekminės, nes švenčiama sekmą, t. y. septintą, sekmadienį po Velykų.
Apie II a. pr. Kr. Sekmines imta traktuoti kaip Toros dovaną Izraeliui ir Sandoros, sudarytos su Nojumi, atnaujinimo šventę (Jubiliejų 6, 15–17). Krikščionys pirmąsias Sekmines po Kristaus prisikėlimo laiko Bažnyčios gimimo diena, Bažnyčios amžiaus pradžia.
Išties mūsų suvokimas labai ribotas, todėl Dvasios pasiuntinybė – tai nuolat, iš kartos į kartą atnaujinti Bažnyčią ir vesti ją į didingąjį Kristaus meilės slėpinį. Krikščioniškas tikėjimas be gyvo santykio su Dievu, be įsiklausymo į Šventąją Dvasią rizikuoja tapti vien sąvokų sistema, kuri užgožia Dievo meilę.
„Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas“ (1 Kor 13, 1–2).
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
