Štai ką sako Viešpats: „Didžiai džiūgauk, Ziono dukra, garsiai krykštauk, dukra Jeruzale! Štai tavo karalius pas tave ateina, – jis išaukštintas ir pergalingas, nuolankus ir joja ant asilo – ant asiliuko, asilės jauniklio. Jis išvarys kovos vežimus iš Efraimo ir karo žirgus iš Jeruzalės; karo lankas bus sulaužytas, jis skelbs taiką tautoms. Jo valdžia bus nuo jūros lig jūros ir nuo upės lig žemės pakraščių.“ (Zch 9, 9–10)
Pranašas Zacharijas skelbia Mesijo, nešančio taiką savo tautai, atėjimą. Evangelistai įžvelgė šios pranašystės pažodinį išsipildymą iškilmingo Kristaus įžengimo į Jeruzalę metu prieš savo kančią ir mirtį (Mt 21, 4–5; Jn 12, 14–15). O Velykų rytą jo gyvenimas žengė toliau – nesibaigė kryžiumi, pasiekė Dievo sostą, ir savo kūne Kristus sutaikino Dievą ir žmogų, dangų ir žemę (Rom 5, 1; Ef 2, 14–18; Kol 1, 19–21).
Dievas nusprendė žmoniją išgelbėti ne per galią, bet per meilę. Ne versdamas, bet pasiūlydamas. Jis atima kovos vežimus, sulaužo karo lankus – ne tam, kad nugalėtų priešus, bet kad panaikintų pačią priešiškumo logiką. Žodis „taika“ (hebr. šalom) bibliniame kontekste reiškia ne tik karo nebuvimą, bet visišką harmoniją, pilnatvę, sveikatą ir teisingus santykius.
Ankstyvieji Bažnyčios tėvai ir mąstytojai, ypač Origenas ir šv. Grigalius Nysietis, primena: Kristus savo beribiu nusižeminimu ir meile ant kryžiaus iš esmės ištirpdo žmogiškąjį užsispyrimą; nėra tokios sukietėjusios, nuodėmės sužeistos sielos, kuri per amžius sugebėtų atsispirti šiam dvasiniam nuolankumui. Romusis ir nuolankiaširdis Kristus nuginkluoja savo priešus tapdamas jiems prieinamas, pažeidžiamas ir artimas. Laukinis asiliukas pranašystėje simbolizuoja mūsų pačių maištingą prigimtį, kurią Viešpats švelniai prisijaukina.
Vadinasi, Dievo teismas yra gydantis, o ne baudžiantis, sugrąžinantis visą sužeistą kūriniją į pradinę harmoniją. Atkreipkime dėmesį: pranašystėje naikinami karo įrankiai – vežimai, žirgai, lankai, o ne klystantis ir maištaujantis žmogus. Tai dera su Naujojo Testamento mintimi, kad galiausiai „kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis“ (1 Kor 15, 26). Kai netenka galios tikrieji karo įrankiai – nuodėmė, dvasinė tamsa, pati mirtis, – nelieka ir to, kas skirtų žmogų nuo Dievo. Todėl nuodėmė ir tamsa galiausiai išnyksta, nes Kristus visiškai sunaikina patį blogį, palikdamas tik apvalytą kūriniją.
Visuotinis išganymas nėra nuodėmės sumenkinimas; tai pripažinimas, kad Kristaus pergalė ant kryžiaus buvo visuotinė, o ne dalinė. Tai tvirta viltis, kad galutinė pasaulio tikrovė yra ne amžinas pasidalijimas į išrinktuosius ir pražuvusius, o visų sutaikinimas Tėvo meilėje. Nors mūsų pasaulį vis dar ženklina gili atskirtis, išdrįskime kaip Bažnyčia patikėti nuolankiu Kristumi Karaliumi, kuris atėjo išgelbėti ne saujelę, o visą kūriniją.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
