Anuo metu prie Jėzaus priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“
Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.
Todėl su Dangaus Karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų.
Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu.’ Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą.
Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: ‘Atiduok skolą!’ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu.’ Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą.
Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: ‘Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!’ Užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, iki atiduos visą skolą.
Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui.“ (Mt 18, 21–35)
Šis Evangelijos pagal Matą tekstas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti gąsdinantis – juk jis baigiasi rūsčiu valdovo užsirūstinimu ir atidavimu budeliams. Tradicinėje teologijoje jis dažnai naudojamas kaip įspėjimas apie pragarą.
Tačiau pažvelgus į šį pasakojimą per visuotinio išganymo prizmę, tekstas atsiveria visiškai kitoje šviesoje. Šios ankstyvosios krikščionybės sampratos esmė – viltis, kad galiausiai visos sielos bus sutaikintos su Dievu. Vietoj amžino pasmerkimo istorijos pamatome gilią įžvalgą apie gydomąjį ir perkeičiantį Dievo teisingumą. Čia veikia trys esminiai dvasiniai dėsniai.
Pirma, Jėzus liepia Petrui atleisti „iki septyniasdešimt septynių kartų“ – tai biblinis simbolis, reiškiantis absoliutų, ribų neturintį atleidimą. Čia slypi teologinis paradoksas: logiška manyti, kad Kūrėjas negali iš žmogaus reikalauti daugiau, nei pats sugeba duoti. Jei jis mus kviečia atleisti be jokių išlygų, vadinasi, jis pats negali užverti savo gailestingumo durų po septinto, septyniasdešimto ar net milijoninio žmogaus suklupimo.
Antra, pasakojimo pabaigoje ištartas esminis žodis: valdovas atidavė tarną budeliams „iki atiduos visą skolą“. Žodis „iki“ aiškiai nubrėžia laiko ribą. Šis dvasinis kalėjimas nėra amžinas pragaras, o apsivalymo būsena. Astronominė skola rodo, kad žmogus pats savo jėgomis negali kompensuoti egoizmo žalos, tačiau su Dievo gydančia pagalba ši dvasinė korekcija turi aiškią pabaigą.
Galiausiai, kas yra tie „budeliai“? Tai ne išorinės pabaisos su šakėmis, o mūsų pačių neatleidimas ir puikybė. Nedorasis tarnas buvo teisiškai laisvas – valdovas jam dovanojo neįtikėtiną sumą. Tačiau dvasia jis liko kaliniu, nes nesugebėjo dovanoti menkos sumos savo draugui. Kai neatleidžiame kitiems, mes patys save uždarome į „belangę“ ir pasiduodame pykčio, keršto bei dvasinės graužaties „budeliams“.
Dievo išganymas yra visuotinis, tačiau dvasinė branda negali būti primesta jėga. Šis Evangelijos tekstas mums primena: Dievas niekada nieko nebaudžia; jis tik leidžia mums patirti mūsų pačių elgesio pasekmes tol, kol mūsų širdys visiškai pasikeis ir mes patys tapsime panašūs į Dovanotoją.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
