Kaip žinia, pasibaigus laisvės kovoms, okupuotoje Lietuvoje kurį laiką partizanų vardas iš viso nebuvo minimas. 1959 m. okupacinė valdžia pradėjo šmeižto kampaniją: rengtos tendencingos propagandinės publikacijos, radijo laidos, kurti kino filmai, rašytos apybraižos, kuriose partizanai vadinti banditais ir kaltinti nekaltų žmonių žudymu. Partizaninis karas buvo traktuojamas ne kaip išsivaduojamasis judėjimas, o kaip klasių kova, „buožių“ pasipriešinimas socialistinei santvarkai. Falsifikuojant faktus siekta suniekinti laisvės kovas, iš atminties ištrinti partizanų žygius, sunaikinti bet kokius pėdsakus apie pastangas atkurti Lietuvos valstybingumą. Savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus specialistų organizuotoje konferencijoje išsamiai su partizaniniu judėjimu moksleivius supažindino Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoja, doktorantė A. Petrauskienė. Atkreipė mėnesį, jog partizanų pagrindinis šūkis – „Atiduok Tėvynei, ką privalai“, o palinkėjimas „Laisvės“.
Žilagalvis lekėtiškis Zenonas Rakauskas tikino, kad jaunus vyrus į miškus išvijo daug žmonių gyvybių nusinešęs Antrasis pasaulinis karas. Juk Šakių kraštas per Antrąjį pasaulinį karą atsidūrė dviejų „išvaduotojų“ kryžkelėje. „Išvaduotojai būtų tie, kurie padeda išsivaduoti ir palieka valstybę toliau gyventi pagal savo taisykles. O mus „išvadavo“ ir okupavo sovietai. Todėl teko priešintis“, – aiškino moksleiviams Z. Rakauskas. Jis rezistencinių kovų metais buvo paauglys, gyveno prie miško ir gerai mena to meto įvykiu: „Pamenu partizanų slėptuves miškuose, jų aimanas mirties akimirką. Partizanai gyveno labai sunkius laikus. Ypač skaudžiai būdavo išgyvenama partizano priesaikos sulaužymas.“ Z. Rakauskas įsitikinęs, jog Lietuva vėl atsidūrė ant didžiųjų pasaulio valstybių kryžkelės, todėl būtina būti budriems.