Zanavykų muziejus jau tryliktus metus organizuojantis edukacinę duonos kepimo programą, šiais metais ją pristatė Rigimanto ir Rasos Stanaičių sodyboje, Adomiškių kaime. Rugsėjo 18 d. visi besidomintys duonos kepimo tradicijomis rinkosi į renginį „Duonos kelias nuo grūdo iki stalo“.

 

 

„Nuo seno mūsų protėviams duona buvo šventas dalykas“, – sako sodybos šeimininkas.

Daug prietarų, susijusių su pagarba duonai, yra išlikę ir iki šių dienų. Duonos negalima apverstos guldyti, bet kaip pjaustyti, nepagarbiai su ja elgtis. Kad duoną lietuviai nepaprastai gerbė, rodo mūsų tautos pasaulėžiūra, tikėjimas, papročiai, apeigos. Dar neseniai buvo gyvas paprotys: nukritusį duonos gabalėlį žmonės pagarbiai pakeldavo, pabučiuodavo ir suvalgydavo. Tai būdavo duonos atsiprašymas už neatsargų elgesį. Duona – pagrindinis ir svarbiausias žmonių maistas – lydėjo žmogų nuo lopšio iki karsto. Su duona sutikdavo ir išleisdavo garbingą svečią. Duoną nešdavosi eidami į svečius, taip pat grįždami parsinešdavo tų namų duonos. Žmonės, statydami namus, duoną dėdavo į pamatus, tikėdami, kad niekada jos nestigs. Be to, buvo manoma, kad po pamatais padėta duona saugo namus nuo piktų dvasių, gaisro. Tačiau svarbiausia, anot R. Stanaičio, tais laikais buvo užauginti rugius, kad ištisus metus nepritrūktų kasdieninės duonos, nes nuo rugio varpos duona ir prasidėdavo.

„Duonos kelio“ edukacinę programą savo sodyboje Stanaičiai pradėjo rodyti prieš metus su trupučiu . Įvairių liaudies rakandų pilnoje sodyboje bene svarbiausią vietą užima tie, kurie dar gali vizualiai atkurti senovės lietuvio buitį. Tad nieko nuostabaus, kad ir šiais metais rodydami svečiams, koks ilgas duonos gaminimo procesas, sodybos šeimininkai pradėjo nuo spragilo (įrankio, kuriuo būdavo kuliami rugiai). Vėliau, anot R. Stanaičio, žmonės jau pradėjo javus kulti moderniau – su rusvelkiu. Tai tam tikras aparatas, kurį suko arkliai. Iškultus grūdus vėliau senoliai valydavo (paisydavo) geldose, dar vėliau – arpuodavo arpomis. Anksčiau žmonės grūdus maldavo rankinėmis girnomis, o vėliau jas ištobulino, kad ratą suktų vėl tas pats arklių varomas rusvelkis. Stanaičių sodyboje dar galima pamatyti, kaip anksčiau buvo sijojami miltai, kaip būdavo grūdama grucė (nemaltų grūdų kruopos) piestoje.

Išsijojus miltus prasidėdavo darbai namų šeimininkėms – maišyti duoną, krosnį kūrenti, minkyti, kepti. Ant duonos kepalo šeimininkės įspausdavo kryželį, kuris simbolizavo apsaugą nuo nelaimių. Anot R. Stanaičio, labai svarbu yra šiandien parodyti jaunajai kartai, kad taip iš tikrųjų vyko.

Šventę organizavo ir vedė Zanavykų muziejaus direktorė Rima Vasaitienė. Padargus žiūrovams demonstravo pats sodybos šeimininkas, o minkyti ir kepti duoną mokė sodybos šeimininkė, pasitelkusi pagalbininkę. Nuotaikingą renginio atmosferą palaikė Dovilų etninės kultūros centro folkloro ansamblis „Lažutis“, kuris pristatė nuotaikingą programą „Sudagojom Dievo dovanas“ (vadovė Lilija Kerpienė). Gausiai į Stanaičių sodybą sugužėjusius moksleivius iš Šakių „Varpo“ mokyklos ir Lukšių gimnazijos labiausiai masino erdvus sodybos kiemas, pilnas lelijų tvenkinys ir šalimais besiganančios avys.