Šiandien šalia ošiantis parkas su 200 metų senumo medžiais – vienas gražiausių dendrologinę vertę turinčių parkų Lazdijų krašte. Na, o pats Vainežerio dvaras minimas jau XVI a. Amžių sandūroje dvaro ir jo derlingų žemių šeimininkais pabuvojo V. Kopočius, M. Oginskis, J. Masalskis, M. Žinevas, Tiškevičius, Ablamavičių giminė, Murauskas.

 

Pasakojama, kad pirmieji Justinavo rūmai iškilo XVII–XVIII a. rytiniame Vainežerio ežero krante, vos 90 m nuo ežero pakrantės, aukštumoje. Tuomet dvarininkai užveisė parką, pasodino du sodus ir medelyną. Vėliau dvaro rūmai perkelti į pietvakarinę Vainežerio dvaro pakrantę. Justinavo dvaro klestėjimo epocha prasidėjo 1820 m. šiam perėjus Ablomawiczių (Ablamavičių) dinastijai. Rūmus dvarininkų giminė valdė visą XIX a., jie išsiplėtė ir suklestėjo. Tai buvo stambus dvaras, turėjęs net penkis jam priklaususius palivarkus: Aukštadvario, Paveisininko, Elenavos (Lenkijos pasienyje), Juozapavos, Viktarino. Manoma, kad Justinavo dvaras pavadintas Ignaco Ablamavičiaus mylimos dukros Justinos atminimui.

Gyvenamasis pastatas suprojektuotas ir pastatytas stačiakampio formos su dviem fligeliais, rūmų fligeliuose buvę rūsiai ir pirmojo aukšto patalpos. Ignaco Ablamavičiaus dvarininkavimo laikais Justinavo dvare buvo slaugoma ir mirė 1831 m. sukilimo karžygė Emilija Pliaterytė. Ši gležna kūnu, bet stipri savo dvasia mergina kovojo už Lietuvos laisvę. Nusikirpusi trumpai plaukus, apsivilkusi vyriškais drabužiais ir apsiginklavusi pistoletu bei durklu, Emilija Pliaterytė nuvyko pas savo pusbrolį Cezarį į Dusetų dvarą ruoštis sukilimui. Tapusi puikia karvede, kaip garsioji Prancūzijos Žana d’Ark, ji šauniai kovėsi ne viename mūšyje ir laimėjo, o kilus pavojui saugiai išvedė karius iš apgulties. Rizikuodama savo gyvybe po nesėkmingo mūšio Kaune, besitraukdama grafaitė jodama pro siaurus vartus juos kliudė rūbais ir nukrito nuo žirgo. Nuo kazokų tą kartą Emiliją išgelbėjo pulko vadas, pagriebęs nuo žemės ir užkėlęs ant arklio. 1831 metų liepos 9 dieną karo tarybai įsakius trauktis Prūsijos link, Emilija pareiškė kovosianti už Tėvynę, kol bus gyva. Grafaitė kartu su savo adjutante Marija Rašanavičiūte ir pusbroliu Cezariu mėgino per Užnemunę pasiekti Varšuvą ir ten tęsti kovą. Jie ėjo naktimis miškais be maisto, vandens ir miego. Emilijai prastėjo sveikata, ji nualpo, ant kojų atsivėrė žaizdos. Cezaris ir Marija savo vedlę nunešė į eigulio trobelę, o patys keliavo toliau. Vėliau ligonę svetima pavarde į savo Justinavo dvarą priėmė patriotiškasis Ignacas (Ignotas) Ablamavičius. Atsigaunančios karžygės sveikata stipriai pablogėjo, sužinojus apie sukilimo pralaimėjimą. Gruodžio 23d. Justinavos dvare mirė kapitonė, pėstininkų pulko I kuopos vadė, sukilimo dalyvė, grafaitė Emilija Pliaterytė. Ji buvo palaidota Kapčiamiesčio senose kapinėse svetima pavarde. Tose pačiose kapinėse vėliau amžino poilsio atgulė ir dvarininkų Ablamavičių šeima.

Per tarpukario žemės reformą – 1922 m. dvaro žemės išdalintos „dvarokams“ bei Lietuvos savanoriams. Rūmuose įsikūrė Seinų apskrities urėdija, vėliau Veisiejų miškų ūkio administracija ir Vainežerio pradinė mokykla. Tuomet dvaras ir imtas vadinti Vainežerio dvaru. Antrasis pasaulinis karas rūmų nepalietė, tačiau 1948 m. jie sudegė su visais ūkiniais pastatais. Manoma, kad dvaro sodybą sudegino Lietuvos partizanai, nenorėdami, kad joje būtų įkurta traktorių stotis. Laikui bėgant likę mūrai išnešioti po plytą ir panaudoti naujų namų statyboms.

Vainežerio-Justinavo dvarvietę itin pamėgę užsienio turistai, vestuvininkai bei Lietuvos keliautojai. Ir suprantu kodėl... Vos išvydus žydras ežerų akis, drevėtus šimtamečius medžius ir alėjas, norisi ilgiau čia pasilikti. Todėl velnioniškai teisingi grafaitės Emilijos žodžiai: „...dėl įgimtos meilės, kurią jaučiu Lietuvai...“

Jolanta Garkauskaitė