Gegužės 21 d. Plokščiuose nušurmuliavo Vaiguvos diena, kupina kūrybos, muzikos, pašnekesių, padėkų. Vaiguvos lauko galerijoje atidarytos net trys parodos, kuriose sustabdytas laikas, atsigręžta atgal. Už ilgametį darbą padėkota Plokščių seniūnei Laimutei Miliūnienei.

Nors parėjusį šeštadienį Vaiguvos dienos organizatoriams dėl lietaus teko keisti renginio planus ir persikelti į Plokščių mokyklą-daugiafunkcį centrą, tačiau šventėje netrūko nei žiūrovų, nei svečių, nei puikios nuotaikos, kurią jau renginio pradžioje dovanojo Plokščių mokyklos-daugiafunkcio centro moterų šokių kolektyvas „Virangė“ (vad. Violeta Mikelaitytė) bei jaunoji solistė Mėta Kazarian.

Gimtąjį Plokščių miestelį pristatę mokyklos mokiniai pasakojo, jog Plokščiai iš vienos pusės apsupti Suvalkijos miškų, iš kitos pusės Nemuno – ir iš pažiūros rami vieta. Tačiau Lietuvos valstybingumui svarbiais momentais čia gyveno ir veikė Lietuvai nusipelnę žmonės, vienas tokių buvo – Petras Kriaučiūnas, pas kurį atvykdavo Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Antanas Baranauskas.

Rimantė Tamoliūnienė pasakojo, kad Vaiguvos upės-gatvės įveiklinimas prasidėjo nuo jos mamos įkurtos klėtelės. Vėliau Rimantė atidarė ir Vaiguvos lauko galeriją, kurioje išeksponavo savo vyro menininko Vytauto Tamoliūno darbus, pasidžiaugė, kad galerijos idėja gražiai vystoma ir toliau. D. Pavalkio nuotr.

„O Vinco Kudirkos ir suomių rašytojos Mailos Talvio slaptos meilės pėdsakus galima jausti ir dabar. Kaip sakė Vincas Kudirka, Plokščių apylinkių gamta jam buvo tarsi alpės, kalnus atstodavo Vaiguviškių piliakalnis ir aplinkinės kalvos. O kalnų upę priminė nuo kalvų sruvenantis Vaiguvos upelis. Būtent jame gulėjo didžiulis akmuo, ant kurio rašytojas mėgdavo ilsėtis ir rašyti. O akylesni žmonės užmatydavo jo ir suomių rašytojos pasimatymus“, – pasakojo mokiniai pridurdami, kad iš minėto akmens vienas ūkininkas pasigamino girnas, dabar girnapusė – tai, kas liko iš didžiulio akmens, stovi pievelėje prie mokyklos ir vadinama Kudirkos akmeniu.

Niekur nedingo ir Vaiguvos upelis, dabar jis tapo didžiausia Plokščių įžymybe ir turistų traukos centru, nes tai vienintelė Lietuvoje upė-gatvė. Šiandien Vaiguva visai kitokia nei tais laikais, kai čia vaikščiojo, ilsėjosi, svajojo ir rašė V. Kudirka. Janinos Šilingienės klėtelė, esanti prie Vaiguvos, turistus pradėjo traukti dar prieš maždaug 20 metų. Pastaraisiais metais jos dukra Rimantė Tamoliūnienė Vaiguvos upėje-gatvėje įkūrė ir Vaiguvos lauko galeriją. Šiuo metu eksponuojamos net trys parodos. Viena iš jų – „Langinių atvertys“, kur pristatomi pačios Rimantės tapytos langinės.

„Mano idėja su tom langinėm visai buvo neplanuota. Ėjau pro miestelį, pro Isevičių namą, o Zenonas ir šaukia – gal langinių reikia, metu sukūrenimui. Parsivežiau namo tas langines. Galvoju, kad tos langinės buvo labai arti žmogaus gyvenimo. Ir svarstau – reikia jas ištapyti“, – kalbėjo R. Tamoliūnienė.

Bene geriausia idėja, kurią įgyvendino kraštiečiai – tai įrengtas Plokščių pažintinis takas, vingiuojantis per gyvenvietę ir jos apylinkes, supažindinantis su viskuo, ką turi ir kuo garsūs Plokščiai. Visu šiuo grožiu rūpinosi miestelio seniūnė Laimutė Miliūnienė. Ir tokie Plokščiai, kokius matome šiandien, yra jos nuopelnas. Tad renginio metu ir buvo seniūnei nuoširdžiai padėkota.

„L. Miliūnienė Plokščiams vadovauja, rūpinasi jau trečią dešimtmetį. Manau, kad seniūnas yra arčiausiai žmonių. Laimutė buvo matoma, mylima. Jai tekdavo išklausyti skundus, paguosti, pagelbėti žmogui. Džiaugiamės, kad turim Plokščius išpuoselėtus, sutvarkytus“, – kalbėjo istorijos mokytoja Gražina Kazarian.

Jai antrino ir Plokščių mokyklos-daugiafunkcio centro direktorė Lilija Liutvinienė bei direktorės pavaduotoja ugdymui Nijolė Anankaitė, kurios dėkojo už glaudų bendradarbiavimą su mokykla, linkėjo sveikatos, „išmokti gyventi nebūnant seniūnės pareigose ir toliau aktyviai dalyvauti Plokščių gyvenime“.

„Šis atsisveikinimas – man staigmena. Man sunku klausytis tiek pagyrų žodžių, geriau, kai truputį papeikia“, – nedaugžodžiavo seniūnė.

Gražina Kazarian (kairėje) už išpuoselėtus Plokščius dėkojo seniūnei Laimutei Miliūnienei, mokėjusiai visuomet išklausyti žmogų, skubėjusiai jam pagelbėti. D. Pavalkio nuotr.

L. Miliūnienė kartu su G. Kazarian bei Vitu Daniliausku parengė nuotraukų parodą „Plokščiai – praeitis, dabartis“. Pasak G. Kazarian, jie pradėjo ieškoti nuotraukų, kuriose užfiksuoti buvę ir esami Plokščiai, daugiausiai pastatai. Seniausios rastos nuotraukos siekia net XXa. pradžią. Nuotraukos nugulė į medžio drožėjo Zigmo Sederevičiaus pagamintus stendus.

Plokščiai – viena iš Panemunių regioninio parko lankomų vietų. Renginyje dalyvavęs parko direktorius Mindaugas Janušonis taip pat pasidžiaugė Plokščių seniūnijos bei seniūnės L. Miliūnienės bendradarbiavimu.

„Gyvenant unikalioje vietoje. Kartais man sakoma, kad šitą pusę Nemuno mylim mažiau nei Jurbarko. Tai tikrai nėra taip. Nes šita pusė yra visiškai išskirtinė. Ana pusė su pilimis, o pas jus yra upė-gatvė, kokios nėra Lietuvoje. Tad saugokit miestelį, neapleiskit“, – kalbėjo M. Janušonis.

Vaiguvos galerijoje taip pat eksponuojama ir Audriaus Starkausko fotografijų paroda „Pamiršti“. Nuotraukose – nykstančių sodybų vaizdai. Autorius pasakojo, jog domėtis fotografija pradėjo prieš daugiau nei 40 metų. Važinėdavo motociklu po laukus, o tuomet buvo sodybų griovimo vajus, prieš dvejus metus dalyvavo plenere „Kalbanti žemė“ ir fiksavo išnykusius kaimus, taip ši mintis ir išsirutuliojo.

Plokštiečius sveikino ir savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Darius Aštrauskas, pasidžiaugęs, kad nors Plokščiuose nėra dvaro, bet čia kuriamas menas unikalioje vietoje.  

Šventė tęsėsi toliau, mažiausieji plokštiečiai dovanojo poezijos posmus bei dainas, o Plokščių mėgėjų teatras, vadovaujamas Ilonos Krištolaitienės, parodė etiudą pagal  Kazimiero Čiplio-Vijūno komediją „Bobutės susipyko“.