Gruodžio 31-ąją mokytoja, kraštotyrininkė, muziejininkė Natalija Manikienė (1922–2008) būtų šventusi 100-ąjį jubiliejų. Deja, jau 14 metų pirmosios Vinco Kudirkos muziejaus vadovės su mumis nebėra. Išliko jos neįkainojami darbai Kudirkos Naumiesčiui ir visai Lietuvai bei pažinojusiųjų prisiminimai...

„1922 metų paskutinės dienos naktį atsiradau ir aš. Mano gimtasis kaimas Pavilkyje vadinamas Alaučių kaimu. Mane, labai mažytę, krikštijo per Tris Karalius. Kadangi Nemunas jau buvo užšalęs, rogutes pasukome tiesiai į Vilkiją. Tėvai pasakojo, kad mane krikštijo Šv. Jurgio bažnyčios klebonas Stanislovas Bačkis. Mano tėtis buvo malūnininkas <....>. Dažnai keldavomės iš vienos vietą į kitą...“ – renginį, skaitydama pačios N. Manikienės užrašytus atsiminimus, pradėjo muziejininkė Danguolė Dabrišienė.

N. Manikienė mokėsi Raudonėje, Gelgaudiškyje, 1940–1944 m. – Šakių „Žiburio“ gimnazijoje. Lietuvių kalbą ir literatūrą studijavo VDU ir VU. Pedagoginį darbą pradėjo 1946 m., trejus metus dirbo Kriūkų vidurinėje mokykloje, daugiau nei 50 metų – Kudirkos Naumiesčio vidurinėje mokykloje.

Ramią gruodžio 3-iosios popietę Vinco Kudirkos muziejus prisipildė jautrių prisiminimų apie mokytoją ir muziejininkę N. Manikienę.

„Vienaip ar kitaip visas mokytojos gyvenimas buvo susijęs su Vincu Kudirka, jo atminimo įprasminimu. Antra jos ypatinga savybė – nepaprastas tikslo siekimas. Trečias bruožas – iniciatyvumas. Vienas iš pirmųjų darbų, kuriuos prisimenu aš – 1971-aisiais prie mokyklos atidengtas paminklinis akmuo Vincui Kudirkai. Manau, tai buvo labai drąsu. Dar vienas drąsus žingsnis – 1988 m. jos vadovaujami jaunieji kraštotyrininkai pasivadino kudirkiečiais, dar vėliau – kudirkaičiais, – kalbėjo buvusi jos mokinė, vėliau kolegė Vinco Kudirkos gimnazijoje, mokytoja Vidmanta Venciuvienė. – Prisimenu mokytojos pamokymą, kad niekuomet nesakytume, jog Kudirkos Naumiestis yra miestelis. O kad jis yra miestas, nes turi Makderburgo teises. Kad tuo reikia didžiuotis.“

Bibliotekininkei Marytei Rastupkevičiūtei atmintyje įstrigęs V. Kudirkos 110-ųjų metinių minėjimas mokykloje 1968 m.

„Aš, mokytojos parengta, pirmą kartą nuo aukštos scenos drebančiu iš susijaudinimo balsu skaičiau V. Kudirkos „Kol jaunas, o broli...“ – prisiminimais dalijosi M. Rastupkevičiūtė pridurdama, kad vėliau N. Manikienei parodžiusi savo kūrybą, ši tik paskatino toliau rašyti, kurti.

N. Manikienė buvo tikra „Tautiškos giesmės“ autoriaus V. Kudirkos darbų ir atminties saugotoja. 1958-aisiais, jubiliejiniais V. Kudirkos metais, mokytoja ėmėsi rūpintis muziejaus, iš pradžių kuklaus, kūrimu Vinco Kudirkos vidurinės mokyklos patalpose, vėliau šis N. Manikienės įkurtas muziejus buvo tapęs Maironio lietuvių literatūros muziejaus padaliniu. Po 40 metų, 1998 m. gruodžio 5 d., naujame erdviame pastate lankytojams duris atvėrė Dr. Vinco Kudirkos muziejus – Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinys, kurio pirmąja vadove tapo N. Manikienė.

„Tautiška giesmė“ – tai penkiasdešimties žodžių kūrinys. Tai nuostabiai kilnus žmogaus testamentas savo Tautai. Kazio Griniaus įvardintas kaip mūsų tautos malda“, – renginio metu iš ekrano laidoje „Mūsų miesteliai“ kalbėjo N. Manikienė.

Šakių dekanas kan. Donatas Jasulaitis prisiminė, kad kai jis prieš 33-ejus metus į Kudirkos Naumiestį atkeltas kaip parapijos klebonas sutiko N. Manikienę, ši pirmiausiai jį pakvietusi apsilankyti mokyklos muziejuje, vėliau su klebonu kalbėjusi apie galimybę muziejų plėsti. Klebonas taip pat pasidalino jautriais prisiminimais apie N. Manikienės nedrąsius tikėjimo žingsnius.

„Pirmiausiai bijau, kad ko nors savo buvimu bažnyčioje nepapiktinčiau... – prisiminė klebonas pasakytus N. Manikienės žodžius. – Tokia savotiška prisiimta atgaila... melstis bažnyčios kamputyje <...>. Reikėjo daug laiko, kol aš mokytoją pamažėle prikalbinau ateiti melstis arčiau altoriaus.“

Kanauninkas D. Jasulaitis prisiminė ir jų pasivaikščiojimus po gegužinių pamaldų, kurių metu, pasak dvasininko, ir buvo sprendžiamas klausimas „būti ar nebūti naujajam Vinco Kudirkos muziejui“.

„Šiandien smagu prisiminti mokytoją Manikienę, kaip miestui dovanojusią štai šį muziejų. Jei ne ji, šio muziejaus, jo renginių ir šitos kultūrinės veiklos tikrai nebūtų buvę mieste“, – tokiais žodžiais savo prisiminimus užbaigė kanauninkas.

Beveik dešimt metų N. Manikienė dirbo Vinco Kudirkos muziejaus vedėja, pildė ekspozicijas, priiminėjo ekskursijas. Su ja kartu dirbusi iki šiol muziejuje dirbanti D. Dabrišienė pirmąją muziejaus vadovę mena kaip žingeidžią, pareigingą, darbščią, reiklią sau ir kitiems.

„Muziejaus vadovė drįsdavo pasakyti pastabų lankytojams. Pavyzdžiui, praktiškai paaiškindavo, kad kepurės nusiėmimas būtų pagarbos Kudirkai ženklas <...>. Ji pasižymėjo ir dailia rašysena <...>. Kukliai, ramiai minėdavom bendradarbių gimtadienius. Šviesaus atminimo Manikienė sugalvodavo ką linksmesnio. Paskutinę metų dieną gimimo dienos proga sveikindavome ir mokytoją, kuri šyptelėjusi sakydavo – gimtadienis tai ne nuopelnas. Prasitardavo, kad pati geriausia dovana – knyga“, – prisiminimais dalijosi D. Dabrišienė pridurdama, kad už nuopelnus N. Manikienė apdovanota LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi, „Varpo“ ir „Aitvaro“ nominacijomis.  

Mokytoja N. Manikienė nuo pat savo darbo pradžios mokykloje režisavo spektaklius. Jos 1998 m. režisuota Kazio Inčiūros pjesė  „Vincas Kudirka“, pasak spektaklyje V. Kudirkos vaidmenį įkūnijusio Vyginto Kuro, mieste buvo fenomenalus įvykis.

„Mūsų teatre nebuvo nei vieno profesionalaus aktoriaus. Vaidino mokytojai, gydytojai, bažnyčios, valstybės tarnautojai. Kaip mokėjom, taip suvaidinom. Bet suvaidinom iš širdies. Buvo pilna kultūros namų salė. Veikalas keturių valandų. Bet visi žiūrovai išsėdėjo“, – pasakojo V. Kuras.

Daug šviesių prisiminimų apie kraštietę nuskambėjo ir iš mokytojos Daivos Strimaitienės bei buvusios ilgametės seniūnijos sekretorės Julijos Sederevičienės, kuri prisiminė, jog aplankė mokytoją N. Manikienę 2008 m. pavasarį, prieš jai išvykstant gydytis į Vilnių, kur vykti ji labai nenorėjusi. Išėjo mokytoja N. Manikienė 2008 m. gegužę, per patį sodų žydėjimą... Palaidota Kudirkos Naumiesčio kapinėse.

„Mokytoja Manikienė, man atvykus į Kudirkos Naumiestį, man tapo mama. Prisimenu vakarais palinkusią prie krūvos sąsiuvinių. Baigė Šakių „Žiburio“ gimnaziją, deja, gimnazijos atestatas nebuvo pripažintas, jai teko dar kartą baigti jau Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją. Mokytoja pradėjo rašyti mokslinį darbą apie Praną Mašiotą, kuris tebėra rankraštyje. Ji šalia to, kad mokė lietuvių kalbą, puikiai mokėjo ir lotynų kalbą. Ir tuo dalinosi su kitais <...>, – kalbėjo Danutė Balčiūnienė. – Tikėkimės, kad ir gruodžio 31-ąją iškris baltas sniegas... Paskutinės jos kelionės metu gegužės 11 dieną kelias buvo papuoštas obelų žiedlapiais, o mano rankose baltos rožės lai būna baltas jos tęstinis gyvenimas...“