Šią vasarą Šakių „Žiburio“ gimnazijos istorijos mokytojai Žanetai Pratusevičienei nusišypsojo sėkmė dalyvauti dešimties dienų mokymuose, kuriuos organizuoja tarptautinis Holokausto tyrimo ir studijų centras Yad Vashem, įkurtas Jeruzalėje. Tokią galimybę jai suteikė Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, kasmet pakviečianti grupę mūsų šalies mokytojų, muziejininkų patobulinti savo profesines žinias Izraelyje.

Pasak Ž. Pratusevičienės, ji buvo viena iš 20-ies lietuvių ir vienintelė iš mūsų rajono rugpjūčio pradžioje dalyvavusi pakankamai intensyviuose ir sunkiuose dėl nagrinėjamos Holokausto temos mokymuose. Holokaustui įvardyti vis dažniau buvo vartojama ir kita sąvoka – katastrofa, nes tai nėra tik žydų tautos tragedija. Tai kiekvienos šalies, kurios piliečiais buvo ir žydai, tragedija.

Nuo pat Yad Vashem įkūrimo dienos pagrindinis įkūrėjų tikslas buvo išsaugoti katastrofos laikotarpio žydų istoriją ir įamžinti kiekvieną iš šešių milijonų žuvusių žydų. Tam buvo sukurta įspūdinga Vardų salė, suformuota iš dviejų kūgių: vieno 10 metrų aukščio kabančiu ir kitu iškastu žemėje ir pripildytu vandens. Viršutiniame kūgyje yra įamžinta 600 Holokausto aukų fotografijų ir aukų liudijimų fragmentų, kurie atsispindi antro kūgio apačioje esančiame vandenyje, atmenant aukas, kurių vardai iki šiol nežinomi.

„Nors keturi milijonai jau surinkti, tačiau laikas tiksi, nes miršta žmonės, kurie saugo atminty šią informaciją, tad savo tikslo jie neįgyvendins. Nepaisant to, siekiama ne tik įamžinti kuo daugiau vardų, tačiau ir padėkoti tiems, kurie asmeniškai rizikavo savo gyvybe be jokio materialinio motyvo ir gelbėjo žydus nuo genocido Holokausto metu. Izraelio valstybė šiuos asmenis pripažino Pasaulio Tautų Teisuoliais. Yad Vashem Pasaulio Tautų Teisuolių sode kiekvienam Teisuoliui yra pasodintas medis – saldžioji ceratonija, užauginanti ankštis, kurios buvo pagrindinis cukraus šaltinis iki cukranendrių ir cukrinių runkelių atsiradimo“, – pasakojo Ž. Pratusevičienė, priminusi, kad sąvoka „karatas“ (vieneto, kuriuo matuojamas deimantų ar aukso svoris – red. past.) kilo būtent iš saldžiosios ceratonijos sėklų (kerobo) pavadinimo, kadangi jos yra vienodo svorio.

2018 m. Pasaulio Tautų Teisuoliais yra pripažinti ir 924 Lietuvos piliečiai – valstiečiai, kunigai, mokytojai, gydytojai, kitų profesijų žmonės, tikintys ir laisvamaniai, pavieniai asmenys ir ištisos giminės. Tarp jų gerai žinomos pavardės – rašytojas Kazys Binkis ir jo žmona Sofija Binkienė, gydytojas Petras Baublys, medicinos daktaras profesorius Pranas Mažylis ir jo žmona Antanina Mažylienė, dailininko Konstantino Čiurlionio žmona Sofija Čiurlionienė, dainininkas Kipras Petrauskas ir jo žmona Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė, Lietuvos prezidentas Kazys Grinius ir jo žmona Kristina Griniuvienė ir kiti. Pasak pašnekovės, visus juos vienijo žmogiškumas, nes atviro smurto akivaizdoje jie tiesiog negalėjo kitaip pasielgti.

Ano meto aplinkybėmis žydų gelbėjimas dažnai prilygo didvyriškumui: gelbėtojai negalėjo tikėtis pagalbos iš kaimynų ir pažįstamų, jie turėjo saugotis, kad nebūtų įskųsti sąmoningai arba kam nors netyčia, ne iš blogos valios prasitarus. Nelengvą sprendimą gelbėti žmones gelbėtojai dažniausiai priimdavo tik gerai pasvėrę ir pasitarę su šeimos nariais, nes gyvybe rizikavo ne vienas žmogus, o visa gelbėtojo šeima, taip pat ir vaikai. Minint Lietuvos žydų genocido dieną Šakių „Žiburio“ gimnazijoje atidaryta jiems skirta paroda „Išgelbėjęs vieną gyvybę – išgelbėja visą pasaulį“. Tai žodžiai iš Babilono Talmudo, kurie užrašyti ir ant Pasaulio Tautų Teisuoliams dovanojamų medalių.

„Kadangi vietos medžiams sodinti jau neužtenka, Pasaulio Tautų Teisuoliams iškalamos lentelės. Tarp jų radau „Žiburio“ gimnazijos pirmos laidos abituriento, vėliau Jurbarko gimnazijos direktoriaus Jono Greičiaus, išgelbėjusio žydų šeimą, pavardę“, – prisiminė istorijos mokytoja, teigdama, kas Yad Vashem yra antra turistų lankomiausia vieta po Raudų sienos Izraelyje.

Pasak pašnekovės, sutaupytu nuo seminarų laiku jie turėjo galimybę susipažinti su žydų kasdieniu gyvenimu, stebinusiu religingų žydų ultraortodoksų šeimų gausa, įdomu buvo pamatyti, kaip jie leidžia laiką per šabą, šabo vakare apsilankyti vienoje vietinių bendruomenių sinagogoje ir netgi šiek tiek pakeliauti. Tad pasitaikė proga pamatyti žydų karaliaus Erodo pastatytą ir istoriko Flavijaus aprašytą Masado tvirtovę, menančią laikus iki Kristaus.

Pakeliui – Jordano upė, kurioje Jonas Krikštytojas krikštijo Jėzų Kristų. Tai neabejotinai dar viena unikali ir įspūdinga vieta. Ten nuvykus, tiesiog būtina įbristi į jos vandenis. Ir visai nesvarbu, kokios žmogaus religinės pažiūros. Lygiai taip pat norisi prisiliesti ir prie Raudų sienos. Tai vietos, tarsi jungiančios čia tūkstančius metų gyvenančių žmonių maldas su šiandieniais norais. Tokios kelionės atveria naują istorijos, kitų šalių kultūros supratimą.

„Vieną dieną galėjome pasivaikščioti po Jeruzalę, dar vadinamą Bibline žeme, saugančia Kristaus gyvenimo ir ankstyvosios krikščionybės pėdsakus. Miesto sienos, statytos Erodo, romėnų, kryžiuočių, turkų, žydų, saugo daugiasluoksnę ir daugiakultūrę Jeruzalės aurą. Visi šiame mieste ieško istorijos įrodymų ar tikėjimo ištakų. Ir maldos čia visų svarbios“, – tvirtino Ž. Pratusevičienė.