Į pirmosios tapybos darbų parodos atidarymą Kidulių bibliotekoje pakvietusi Monika Mačiulė pripažino tokio gausaus būrio susirinkusiųjų nesitikėjusi. Moters palaikyti suplūdo ne tik patys artimiausi šeimos nariai, bičiuliai, bet ir aktyvesni kiduliečiai. Parodos iniciatorė bibliotekininkė Marija Mikutaitė atviravo – net trejus metus drąsinusi ir kalbinusi Moniką, kol ši išdrįso savo kūryba pasidalinti viešai.
„Šiandien pas mus šventė ir mano širdis be galo laiminga, kad ji (Monika – red. past.) visgi sutiko pasidalinti savo darbais“, – parodos atidarymą pradėjo M. Mikutaitė ir kvietė pačią autorę pristatyti save bei savo kūrybą.
M. Mačiulė pasakojo, kad yra kilusi iš Jurbarko rajono, bet prieš penkerius metus susigundė įsikurti šiapus Nemuno – Maštaičių k. (Kidulių sen.) įsigijo miškų apsupty esančią senutėlę šimtametę sodybą ir ten su vyru pradėjo kurtis. Tad ši kūryba, kaip ir dviejų sūnelių – Kasparo ir Motiejaus – auginimas, šiek tiek pristabdė kūrybinius ieškojimus drobėje.
Pirmąja dukros paroda džiaugėsi ir Monikos tėvai. Pasak pačios autorės, polinkį menui ji tikriausiai paveldėjo iš tėčio, tačiau džiaugėsi ir nuo ankstyvos vaikystės jaustu mamos palaikymu bei skatinimu kurti. D. Pavalkio nuotr.
Parodos lankytojai turėjo galimybę susipažinti tiek dar su mokykliniais metais kurtais darbais, tiek su neseniai gimusiais kūriniais, kurių dažname ir jos atžalų rankučių ar net pėdų prisilietimai. Visgi daugiausiai – gamtos motyvai, peizažai. Būtent gamta, kaip sako autorė, jos kvapai, garsai, jos kvėpavimas ir ramybė ir yra didžiausias įkvėpimas.
„Negaliu apsakyti, koks gėris užvaldo kas rytą klausantis šalia medžiuose čiulbančių paukščių, girdint Nemuno lankose triukšmaujančias gerves, matant šalimais pievoje besiganančias stirnas... Net išvydus vogčiomis į vištas besidairančias prabėgančias lapes apima tokia ramybė ir džiaugsmas, kurio į nieką nekeisčiau. Mano tapyti darbai gal ir niekuo neįspūdingi, bet juose visa mano širdis ir pačios geriausios mintys. Mėgstu spalvas, nes kažkada gyvenimas nebuvo toks spalvotas“, – apie save laiške lankytojui rašo Monika.
D. Pavalkio nuotr.
Ji pripažįsta, kad klausimo, o kas gi pavaizduota drobėje, labiausiai nemėgsta, nes kiekvienas mato tai, ką mato, ir tai yra teisinga. Idėjų, sako parodos autorė, ji turi visada, tik trūksta laiko joms įgyvendinti, tad būtent laiko kūrybai dažnas ir linkėjo. Be tapybos, kurią vienintelę mėgo lankydama dailės mokyklą, ji mėgsta fotografuoti, rašyti, save išbandžiusi ir korespondentės pareigose Jurbarko laikraštyje „Mūsų laikas“.
„Esu dėkinga gyvenimui už tai, kad jis yra“, – sako M. Mačiulė.
D. Pavalkio nuotr.
Netrūko parodos metu šiltų apsikabinimų, kuriuos dovanojo ir seniai matyti bičiuliai, ir patys artimiausi šeimos nariai, Monikos sūnelių klegesio ir pašnekesių bei tame klegesyje tarsi nebylaus pažado, kad gamtos apsuptyje Monika tikrai kurs ir tais vaisiais galbūt dalinsis jau drąsiau.
Eduardas iš Griškabūdžio:
