Antradienį savivaldybės Kultūros ir meno tarybos posėdis vyko Kudirkos Naumiestyje, kuriam šiais metais suteiktas garbingas Mažosios kultūros sostinės vardas. Tad pokalbiui apie tai, kas gi planuojama ir į ką dar reikėtų atkreipti dėmesį, ir buvo skirtas susitikimas. Mat nors pagrindiniai renginiai numatyti, visgi, norint paskleisti žinią apie Kudirkos Naumiestį plačiau, sukurti išliekamąją vertę turinčius akcentus, dar yra ką nuveikti.
Susitikimas prasidėjo nuo visų į susitikimą susirinkusiųjų įsiamžinimo bendroje nuotraukoje prie Mažosios kultūros sostinės vėliavos, nes šie metai, kaip pabrėžė Kudirkos Naumiesčio kultūros padalinio vadovė Vida Čeplevičienė, išties neeiliniai. Tad laukia ir neeiliniai darbai, sumanymai. Apie tai, kas šiems metams jau numatyta, kalbėjo kultūrinių renginių organizatorė Ingrida Jakaitienė, vardijusi pagrindinius suplanuotus renginius bei pripažinusi, kad ilgai užtruko ir dar tebetrunka identiteto sukūrimas.
„Mes dar lyg be veido“, – sakė ji ir kalbėjo, kad Mažosios kultūros sostinės simbolis – gaidys, o Kudirkos Naumiesčio pagrindinis akcentas yra Vincas Kudirka.
Pagrindinius jau numatytus akcentus susirinkusiems pristatė (iš dešinės) Kudirkos Naumiesčio kultūros padalinio vadovė Vida Čeplevičienė ir renginių organizatorė Ingrida Jakaitienė. G. Martinaitienės nuotr.
Ji rodė dailininkės Indrės Siaurusevičiūtės darbą, kur V. Kudirka stilizuotas, su akiniais nuo saulės, „bet jam rūpi Lietuva, Kudirkos Naumiestis, tad jis nori dalyvauti ir Mažosios kultūros sostinės kūrime“. Visgi kaip konkrečiai tai bus sujungta į bendrą vaizdą, dar neaišku.
Kaip žinia, Mažosios kultūros sostinės atidarymo renginys numatytas Vasario 16-osios minėjimo metu, kai bus teikiami ir tradiciniai „Varpo“ apdovanojimai. Bemaž daugiausiai renginių planuojama birželį, kai numatytas pasaulio naumiestiečių suėjimas, tarsi kartojantis Šakiuose 2018-aisiais vykusį Pasaulio zanavykų susibūrimą. Iš didesnių planų – kraštietės Ingos Stankaitytės režisuoto spektaklio premjera buvusiame linų fabrike, taip pat jau tradicijas turintis pleneras „Šviesa–Tiesa“ bei darbų ekspozicija Širvintos take. Vienas iš festivalio „Beatričės vasaros“ koncertų taip pat numatytas būtent Kudirkos Naumiestyje. Gana įdomiai nuskambėjo ir Bulvės muziejuje planuojamas performansas, kai menininkė visą savaitę nuo 10 iki 18 val. skus bulves, svarstoma, gal tai fiksuoti kaip rekordą. Tačiau viena iš tokio sumanymo minčių yra ir atkreipti dėmesį į stereotipus apie moterį, tarsi bandymą ją įrėminti, ką ir bus bandoma perteikti per nesibaigiantį bulvių skutimą. Lapkritį numatyta ir konferencija apie vyrų ir moterų socialinius vaidmenis, gruodį – padėkos vakaras ir užbaigimas.
„Dar daug kas keičiasi, ne viskas sugeneruota, bet čia stambesni, akcentiniai renginiai kitokiu turiniu, o kultūros vėliava nešis per visus metus, visus renginius“, – papildydama I. Jakaitienę teigė V. Čeplevičienė.
Prie diskusijos prisijungęs kraštietis, Vilkaviškio turizmo ir informacijos centro vadovas Vitas Girdauskas teiravosi, ar renginiuose yra „žydiško ar vokiško kampo“, o kraštotyrininkas Raimondas Daniliauskas atkreipė dėmesį, kad „galima įpinti ir daugiau elementų, tarkim, bažnyčioje yra lenkų piešti paveikslai, yra aprašyti, žinomi autoriai. Gal žmonės nežino?“ Taip pat priminė žydų fotografą Abelį Smolenskį, kuris įamžino daugelį naumiestiečių ir apylinkių gyventojų, taip pat miesto vaizdus tarpukariu. Jei ne jo indėlis, šiandien apie Kudirkos Naumiestį žinotume daug mažiau.
Tad žvilgsnis į tokius akcentus Kultūros sostinės minėjimą kilsteltų į dar aukštesnį ir gilesnį lygmenį, o žinia galėtų sklisti ne tik už Kudirkos Naumiesčio, bet ir už šalies ribų.
G. Martinaitienės nuotr.
Visgi būtent apie komunikaciją ir platesnį žinios skleidimą dar nėra pagalvota, kol kas tai silpnoji vieta.
„Man atrodo, kad labai svarbu sugalvoti žaismingą viešinimo strategiją“, – kalbėjo menininkė Eglė Tamulytė ir siūlė pagalvoti, tarkim, apie video „YouTube“ kanale, kitų komunikacinių žinučių kūrimą apie Kudirkos Naumiestį ir taip pasiekti kur kas platesnę auditoriją, jaunesnį žmogų.
Meras Raimondas Januševičius irgi kėlė klausimą, ar renginius ir sumanymus norima daryti tik dėl to, kad daryti ir užsidėti varnelę, ar norima sukurti didesnę pridėtinę vertę, žinią paskleisti plačiau. Taip pat leido suprasti, kad norėtų didesnės spartos, nes startas jau vasarį, užsiminė, kad „kai kurie darbai jau turėjo būti padaryti“, tačiau kol kas dar neaiškus ir Kultūros tarybos projektui Mažosios kultūros sostinės metams minėti skirtas finansavimas.
Svarstyta ir apie tai, kad pasibaigus Mažosios kultūros sostinės metams liktų kažkokia likutinė vertė, tačiau konkrečiai nesutarta, kas tai galėtų būti. Galbūt freska ant kažkurios iš miesto sienų, kur, kaip samprotavo dailininkas Algimantas Vorevičius, „suvestų ir žydus, ir Kudirką, ir vokiečius ar Gėtę į vieną krūvą. Tai išties būtų išliekamoji vertė“. Beje, J. V. Gėtės sąsajas su Kudirkos Naumiesčiu iškėlė V. Girdauskas, nurodė, kad netoli mokyklos yra ir namas, kuris pinasi su vokiečių rašytojo istorija, tad siūlė tai išnaudoti pritraukiant turistus, ši vieta, anot jo, bus viena iš Vilkaviškio kuriamų turizmo maršrutų stotelių.
2025 m. sueina Prūsijos kunigaikštystės susikūrimo 500 metų sukaktis, tad V. Girdauskas pristatė ir Paprūsės metų minėjimui numatytus kertinius akcentus. Be Šakių, šiuos metus nusprendusios minėti ir Pagėgių, Šilutės, Tauragės, Vilkaviškio, Jurbarko savivaldybės.
Tad kiek daugiau nei dvi valandas trukusio Kultūros ir meno tarybos posėdžio metu, kuriame gausiai dalyvavo ne tik minėtos tarybos, bet ir valdžios atstovai, minčių, idėjų ir siūlymų išsakyta išties daug. Klausimas, kaip svarstė meras, kiek bus gebėta tuo pasinaudoti. Pyragas, kaip kalbėta susitikime, kepamas tikrai bus, klausimas – koks jis ir kuo pagardintas bus.
Eduardas iš Griškabūdžio:
