Beveik po penkerius metus trukusio kelio per brūzgynus, griuvėsius ir begalę tyrimų – žinia, kurios taip laukė Žemosios Panemunės valdytojai Rasa ir Vytautas Jakeliai bei juos palaikanti bendruomenė: gautas leidimas pradėti tvarkybos darbus dvaro rūmuose. Tai svarbus etapas ne tik Jakelių šeimai, prieš beveik penkerius metus prisiėmusiai atsakomybę už visų pamirštą dvarą, bet ir visam Šakių kraštui – regionui, pelnytai vadinamam dvarų žeme ir pagrįstai besididžiuojančiam savo vieta nacionaliniame Pilių ir dvarų kelyje.
Kai Jakeliai besibaigiant 2019 metams įsigijo šį objektą, teisiniuose dokumentuose jis buvo vadinamas XIX a. pab.–XX a. pr. dvaru. Realybė atrodė liūdnai, nes ilgus dešimtmečius be priežiūros stovėję rūmai buvo paskendę neįžengiamuose brūzgynuose ir šiukšlių krūvose. Viena pastato dalis jau buvo bestogė, praradusi antro aukšto perdangas, kitoje, kaip pasakoja R. Jakelienė, lubose žiojėjo atsivėrę „kriokliai“, kuriais per kiaurą stogą į vidų srovėmis tekėjo lietaus ir tirpstančio sniego vanduo. Tokia buvo pradžia. Tačiau atlikus gausybę tyrimų išryškėjo stulbinantis faktas: tai XVIIa. statytų Sapiegų rūmų likučiai. Rūmai, kurių architektūra neturi analogų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje buvusioje Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje. Tai – gyvas senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo liudininkas, iš esmės papildantis ir koreguojantis Lietuvos architektūros istorijos žemėlapį. Verta įsidėmėti ir tai, kad Žemosios Panemunės dvaras šiandien yra seniausias savo amžiumi dvaras Šakių rajone – jo istorija ir archeologiniai radiniai datuojami XIV–XVII a.
Rasa Jakelienė
Per kelerius metus dvaro aplinka sumanių šeimininkų rankose labai pasikeitė. Šiandien čia užsukančius pasitinka sutvarkyta teritorija, išvalyti rūmų griuvėsiai, išryškėjusios unikalios architektūrinės detalės. Iki leidimo pradėti tvarkybos darbus buvo nueitas ilgas ir brangiai kainavęs kelias – aplinkos sutvarkymui, griuvėsių vidaus valymui, tyrimams ir projektavimui dvaro valdytojai jau išleido apie 130 tūkst. eurų. Tačiau R. Jakelienė atvira, kad didelė šio kelio atkarpa įveikta bendrystėje, nes talkų metu čia plušėjo draugai ir savanoriai, skyrę nesuskaičiuojamas valandas nuolaužoms, šakoms ir šiukšlėms tvarkyti. Prie šio etapo prisidėjo ir valstybė – Kultūros paveldo departamentas kompensavo dalį išlaidų tyrimams, o dvarą lankę žmonės, skyrę 1,2 proc. GPM, pirkę bilietus į ekskursijas ar renginius, taip pat tapo šios istorijos dalimi.
Žemosios Panemunės dvaras su savo unikalia istorija ir ryškėjančiu veidu galės drąsiai stoti į vieną gretą su kitais mūsų rajono dvarais, siūlydamas savitą koncepciją, nes jame istorinė praeitis pulsuoja puoselėjamo natūralaus gamtos grožio prieglobstyje. Greta dvaro pastatų plyti istorinį 660 obelų sodą sauganti teritorija, kur obelų amžius siekia 70–100 metų, o seniausios, sprendžiant iš kamienų apimties, gali būti ir 200–300 metų. Išsaugota apie 26-ios senosios obelų rūšys. Netoliese yra ir vis dar įspūdingas liepų alėjos fragmentas, ąžuolas, kuris galėtų skaičiuoti maždaug 450 metų.
Kol laukė svarbaus leidimo darbams pradėti, Jakeliai išmoningai atvėrė Žemosios Panemunės dvaro duris visiems norintiems – vyko elegantiški piknikai po žydinčiomis obelimis, taip pat svečiai turėjo progos paragauti ir dvaro sidro – jis gaminamas iš to paties sodo obuolių, o mielės atsivežamos iš Prancūzijos Šampanės regiono. Paklausti, kodėl Jakeliai ėmėsi tokio masto iššūkio, jie visada atsako paprastai, nes pirmiausia jie patys mėgaujasi atrastu istorijos ir paveldo pažinimo džiaugsmu, mėgaujasi buvimu gamtoje ir su smalsumu pasitinka laukiančius iššūkius.
„Istorinė atmintis gyva, kai ja dalijamasi“, – ši jų frazė tapo savotiška mantra, kviečiančia prisijungti bendraminčius. Žemosios Panemunės dvaro istoriją iš naujo perskaityti padėjo ir „Lietuvos dvarų vasaros mokyklos“ komanda – menotyrininkė dr. Aistė Bimbirytė, architektūros istorikas dr. Marius Daraškevičius ir kiti dėstytojai. Jų paskatinti Jakeliai dar kantriau ėmė rinkti per laiką į šipulius pabirusį istorijos paveikslą, kartu su architektais, istorikais ir kitais paveldo specialistais dėliodami rūmų atgimimo viziją.
Šiandien dvaro griuvėsiai gyvena tvarkybos leidimo atverto naujo etapo, ateities vizijos ir planų kūrimo nuotaikomis. Tarp daugelio bundančio dvaro vizijų – ir viltis pratęsti tarpukariu čia gyvavusią inteligentijos susibūrimų tradiciją.
Eduardas iš Griškabūdžio:
