Šeštadienį Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos muziejuje įvyko žiemą pasirodžiusios Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto istoriko Antano Terlecko knygos „Šiferio byla“ pristatymas. Kaip teigė autorius, kolektyvizacijos istorija Lietuvoje ilgą laiką liko užkampyje, mat tema iš pažiūros gali pasirodyti siaura ir nišinė, telpanti į žodį „kolūkis“. Vis tik, anot A. Terlecko, per ją mes galime užčiuopti kur kas platesnius ir sudėtingesnius procesus, atskleidžiančius, kaip ant suardytos tarpukario visuomenės buvo statomas naujas sovietinis kaimas, kaip šios statybos atsiliepė žmonėms ar galų gale naują realybę taip pat greitai pajutusiems gyvuliams. Istoriko keliamų klausimų ir siūlomų atsakymų, be abejo, pirmiausia ieškoti reikia naujojoje knygoje. Vis tik keletą jų uždavė Vinco Kudirkos muziejuje A. Terlecką klausinėjusi šių eilučių autorė, tad pokalbio eskizais, mieli skaitytojai, su jumis ir dalijamės.
Tavo knygoje kolchozai ir žmonės juose atsiranda tik antroje jos pusėje, pradedi iš toliau. Nuo 1940-ųjų, okupacijų pradžios – sovietinės, nacių, tada vėl sovietinės. Per tą laiką visuomenė patyrė daug sukrėtimų, o pavyzdžių toli dairytis nereikia. Štai esame Kudirkos Naumiestyje, kur anksčiau gyveno daug žydų, didžioji dalis jų buvo nužudyta Holokausto metu, išgyveno labai nedaug. Vienas išgyvenusiųjų buvo Kostas Glikas, kuris vėliau tapo bene įtakingiausiu kolchozo pirmininku sovietų Lietuvoje. Tai rodo, kad to meto žmonių istorijų būta labai komplikuotų ir įvairiausių, tačiau vis vien turime daryti tam tikrus apibendrinimus. Kas svarbiausio, sudariusio specifinę terpę kolektyvizacijai, su Lietuvos visuomene nutiko nuo 1940-ųjų vasaros iki kolchozų steigimo pradžios 5 deš. pabaigoje?
Gal jau net banalu taip sakyti, bet vis dėlto svarbiausias dalykas, kuris įvyko, tai visuomenės naikinimas, visų pirma mentalinis – bandymas išmušti pagrindą iš po kojų žmonėms jų kasdienybėje. Mes dažniausiai keliame klausimą – kodėl nebuvo pasipriešinimo? Mums šis klausimas svarbus kultūriškai, valstybiškai, politiškai, bet tai yra klausimas, kuris nekilo žmonėms anuomet. 1940-ųjų vasarą jie pasimetė, pasaulis pradėjo keistis. Paaiškinimas, kas įvyko, kodėl atsirado 200 tūkst. papildomų raudonarmiečių, nebuvo duotas iki galo, ant viršaus iš karto pasipylė sovietinė propaganda, kuri diskreditavo tarpukario Lietuvą. Ir čia prasidėjo mąstymo ardymas – ryšiai, kurie siejo žmones net kasdienėse situacijose, kultūrinėse erdvėse, pradėjo trauktis, žmonės pradėjo labiau eiti į save, nes atsirado baimė, neužtikrintumas, nepasitikėjimas, kad žmogus, su kuriuo ką tik kalbėjai, įskųs tave. Kitas dalykas – fizinis naikinimas. Galime minėti pavienius suėmimus dar Liaudies seimo rinkimų fone, vėliau, aišku, 1941-ųjų trėmimai, kurių reikšmę pervertinti sudėtinga. Kai kalbame apie tremtinius, dažniausiai kalbame apie aukas, pamirštamas efektas, kurį tokio masto prievartos proveržis sukelia žmonėms, kurie mato, kaip tremia jų kaimynus. Tai sukelia neapykantą sovietiniam režimui, o kartais ir kitoms visuomenės grupėms. Knygoje kabinu ir Holokausto istoriją – man atrodo, kad Holokaustas padėjo 1944m. sugrįžusiems sovietams lengviau vykdyti sovietizacijos procesus. Nepaisant to, kad lietuvių su žydais santykiuose tarpukariu buvo, švelniai tariant, abipusio skepsio, vis dėlto tas bendruomenes kažkas siejo. Kad ir ekonomine prasme – žmonės savaitgalį atvyksta iš kaimo į miestelį, apsiperka. Net jei keikia didesnes kainas, bet tai kasdienybės dalis. Visa tai dar nacių okupacijos metais buvo sunaikinta, sovietams nebeliko klausimo, ką daryti. Atsirado daug tuščių erdvių, ypač didžiuosiuose miestuose, tai suteikė daug galimybių manipuliacijoms, mobilumui.
Ir tada pradėjo rastis tai, ką tu vadini kolchozų visuomene. Pasiaiškinkime sąvokas – kokie kolchozų visuomenės bruožai ir kuo ji skiriasi nuo kolūkių visuomenės?
Knyga neapima viso sovietmečio, ji apima laikotarpį iki 1965 m. Tai iš esmės laikotarpis, per kurį susiformuoja nauja karta, kuri nebematė tarpukario Lietuvos, karta, kuri nebematė alternatyvos. Kartu tai laikotarpis, kuriame kolchozai vis dar labai sunkiai įsivažiuoja. Sėkmingiau jie pradeda veikti vėliau, tai įvyksta su melioracija, kolūkinių gyvenviečių steigimu, vienkiemių naikinimu. <...> Bendrai skirtis panaši į tą, ar mes sakome sovietų, ar tarybų Lietuva, ar sakome išvaduotojai, ar raudonarmiečiai, kurie Lietuvą užgrobė. Iš šaltinių matosi, kad kai žmonės susiduria su šia nauja tikrove, jie nepriima lietuviškos versijos „kolūkis“, jie vadina tai kolchozu ir tiesiog prideda lietuvišką galūnę. Kai kur tas rusiškas žodis net sutarminamas būdavo (pavyzdžiui, sakoma kulkozas). Kitas dalykas – pastaruoju metu matau augantį norą normalizuoti sovietmetį, jo palikimą, tai rinkdamasis žodį kolchozas aš padedu suprasti, kad tai kažkas kitoniško – tai svetima, iš kito pasaulio ateina. <...> Mes kartais sovietmetį matom kaip vieną, vienodą etapą, tačiau jis labai skyrėsi, dešimtmečiai turėjo savo specifiką. Lygiai taip pat ir sovietinis kaimas, sakyčiau, jis turi bent du etapus – kolchozus iki 7 deš. ir tuomet jau ta kolūkinė dalis, kai atsiranda nauja karta, kuri nebeturi su kuo palyginti, jie priima kaip duotybę.
Organizatorių nuotr.
Jei paimtum ir pasibelstum į to žmogaus namus, tarkime, kokiais 1950-aisiais. Ką jis tau papasakotų? Kitaip sakant, kaip žmonės interpretavo visa tai, kas vyksta, ar jie iš viso iki galo suprato, kas tas kolchozas?
Čia galima pasakyti kelis esminius dalykus. Pirmas jų – nuo pat pradžių kolektyvizacija turėjo labai stiprią asociaciją su baudžiava. Ypač daug dėmesio savo spaudoje tam skyrė partizanai, yra daug tekstų, karikatūrų, kad tai žemės atėmimas, žmonių pririšimas prie jos, tai darbas ponui. Jei XIX a. ponas buvo kažkoks dvarininkas, tai dabar ponas Stalinas, sovietinė valstybė, partija. Tai labai jaučiama. Antras dalykas – žmonės nepriėmė sovietinio režimo kišamų interpretacijų apie kažkokį kolektyvinį ūkininkavimą, jie tai interpretavo kaip atėmimą turto, gyvulių. Yra daugybė liudijimų apie tai, kad kai žmonių gyvuliai atitekdavo kolchozui, jie ir toliau eidavo pas juos, prižiūrėdavo, šerdavo, nes kolchozo fermoje 6-ame deš. vaizdas buvo baisus. Marcelijus Martinaitis tokį vaizdą aprašė Biržų rajone – atvažiavęs išgirdo nežemišką garsą, sekdamas juo nuėjo iki kolchozo fermos ir ten rado lede įšalusias karves. Trečias dalykas – nors didžioji dalis žemės, gyvulių atiteko šitam naujadarui, žmonėms buvo paliktas 60 arų sklypas, truputis gyvulių. Tad jie susikoncentruoja į tai, o šitai leidžia išgyventi reformą. Oficiali sovietinė statistika rodo, kad net 7 deš. pabaigoje žmonės iš šitų 60 arų sklypų susigeneruodavo 70–80 proc. savo pajamų. Žmonės gebėjo prisitaikyti, ieškoti išeičių. Susitelkimas į tai, ką gali pats spręsti, veikti, turbūt yra tąsa iš tarpukario visuomenės, kad ir labai apgriautos.
Organizatorių nuotr.
Kadangi esame turbūt žymiausio kolchozo pirmininko gimtinėje, tai pakalbėkime apie juos. Kodėl sistemoje, kurioje neva visi turėjo būti lygūs, pirmininko iš viso prisireikė? Kokia turėjo būti jo funkcija?
Tai įdomus momentas – kai Sovietų Sąjungoje 4-ame deš. pradėta vykdyti kolektyvizacija, nebuvo numatyta kolūkio pirmininko pareigybė, įsivaizduota, kad ims ir vyks kažkoks kolektyvinis valdymas, bet labai greitai suprasta, kad turi būti žmogus, atsakingas už veiklą – jei veikia gerai, jį galima paglostyti, jei ne, duoti per sprandą. Kolchozų pirmininkai keitėsi į kairę ir į dešinę, labai nedaug buvo tokių kaip Glikas, kuris išsilaikė praktiškai visą savo gyvenimą. Jie taip keitėsi todėl, kad nebuvo nei suinteresuoti, nei kvalifikuoti. Kolchozas dažniausiai atsidurdavo tokioje situacijoje, kad prasiskolindavo, kažkas turėjo būti atsakingas – tokiu tapdavo pirmininkas, kurį tada nuimdavo. Ir taip nuolatos. Tai čia iš neigiamos pusės, o iš teigiamos pusės galima pasakyti, kad pirmininkas kartais buvo tarpininkas tarp valdžios ir kolchoznikų (ar kolūkiečių). Tie, kurie buvo gabesni, suprato, kad formalūs kanalai nelabai ką duoda, reikia veikti neformaliai. Tai vadinamoji telefoninė teisė – jie žinojo, kad apsimoka eiti, spausti rankas rajono pareigūnams, kurie buvo suinteresuoti rajone turėti bent vieną gražiai veikiantį kolchozą. Tokie pirmininkai sugebėdavo sukurti ekosistemą, kurioje jie gauna iš valdžios, o kartu tenkina žmonių poreikius, nes dauguma kolchozų vos funkcionavo. Tai čia ir reikia kalbėti apie subjektyvias savybes, charizmą, kažkokį protą, kuris pirmininkus „šeimininkus“ išskiria iš bendro konteksto. O bendras kontekstas – didelė kadrų kaita, menkas išsilavinimas.
Organizatorių nuotr.
Tavo knygos pavadinime yra šiferis, o ir siužete vedi savotišką detektyvą, dingusio Čivylių kolūkio šiferio paieškas. Šiferis tapo tam tikru ano laiko simboliu, reliktu. Be šiferio, šiandien mes turime ir kito materialaus „paveldo“, kaip, pavyzdžiui, po Lietuvą išbarstytas apgriuvusias fermas ir t. t. O kalbant apie mus, kaip visuomenę, ar įžvelgi kolūkinio paveldo mūsų mentalitete?
Tai klausimas, kurį labai mėgsta žmones užduoti ir į kurį aš dažniausiai nelabai mėgstu atsakinėti. Mano tyrimas baigiasi maždaug 1965 m., anuometinės dar kolchozinės visuomenės likę nebedaug, o vėlesniu, jau kolūkiniu laikotarpiu, buvo pokyčių, kurių aš netyrinėju. Visgi pirmas dalykas, kuris ateina į galvą – tie patys pirmininkai, apie kuriuos galim kalbėti šviesiai, bet kai kuriais atvejais jų svarba įgaudavo tam tikrą pavidalą, pavyzdžiui, durų atidarinėjimą kojomis. Man atrodo, kad ir dabar yra tokių žmonių, net ir Seime. Savo kraštuose jie buvo šviesūs žmonės, darydavo dalykus, o kai iškyla į nacionalinius postus, pradeda reikalauti, kad su jais taip pat būtų elgiamasi, kad jie ir valstybės mastu būtų gerbiami pirmininkai, šviesūs žmonės ir taip toliau. Kokios dabar aktualijos ir kokie skandalai valdžioje? Matome, kad yra tų žmonių, kurie per neformalius ryšius ir telefoninę teisę bando savo piniginės reikalus susitvarkyt arba sutvarkyti žiniasklaidos lauką, kad gražiau apie juos rašytų. Iš kitos pusės, nemėgstu, kai dabartinės Lietuvos problemas bandoma paaiškinti sovietmečiu. Praėjo 36-eri metai, vyksta kiti procesai, mes juos turime apmąstyti. Nebegalima visko nurašyti ant trėmimų ar kolchozų.
Eduardas iš Griškabūdžio:
