Ketvirtadienį Šakių viešojoje bibliotekoje pristatyta istorijos tyrinėtojo Kęstučio Subačiaus knyga „Sūduvių protėvių dvasinis testamentas“, kurioje kalbama apie tai, ką mena Sūduvos krašto upės ir ežerai.

 

 

Ši knyga – tai 2006 metais išleisto autoriaus darbo „Sūduvos kraštas nuo priešistorinių laikų iki XX a. III dešimtmečio“ tęsinys. K. Subačius įsitikinęs, kad geriausias būdas pažinti tautos kilmę yra upėvardžiai, kuriuos protėviai sugalvojo ne šiaip sau ir neatsitiktinai. Tyrinėtojas mano, kad hidronimai daug ką pasako apie tam tikro laikmečio žmones, gamtą, gyvenimo būdą, civilizacijos laipsnį.

„Sūduvių protėvių dvasiniame testamente“ pateikiama beveik 300 upėvardžių ir apie 230 ežerų vardų, K. Subačius aiškina jų kilmę, prasmę. „Žinoma, jomis jokiu būdu nepretenduoju į galutines tiesas. Tai bandymas pabandyti priartėti prie protėvių dvasios, įprasminusios suvoktą gamtinę aplinką, juos supusį pasaulį upių ir ežerų varduose“, - tikina autorius. Jis pripažįsta, kad Sūduvos kraštas neturi jokio platesnio leidinio apie krašto upes, ežerus, senąjį ir dabartinį kraštovaizdį, jo kaitą arba bent jau jų apžvalgą. Tad jo išleisto enciklopedinio tipo leidinio struktūra siejama su upių baseinais, jų tinklu. Palaipsniui einama nuo ištakų pagal upių tėkmę iki jų žiočių, pradedant Šešupe ir baigiant jos mažesniais intakais.

Autorius sako, kad knyga skiriama krašto pažinimui, istorinės atminties, etninių pamatų gaivinimui, upių, upelių, upeliukų ir ežerų bei ežerėlių gamtiniam žavesiui pažinti dabartiniais laikais. Jo tikslas – gilinti krašto etninių pamatų pažinimą, pasidairyti po dvasinius paveldo klodus, pasidžiaugti jo grožiu ir paieškoti atsakymų į vis dar neatsakytus, neišaiškintus senųjų baltiškųjų hidronimų kilmės ir juose užkoduotų prasmių klausimus.  

„Draugo“ inf.