Keturiasdešimties dienų Gavėnios laikas, per kurį stengiamės atrasti savyje erdvės Dievui, jau įpusėjo. Tačiau ar visi suprantame koks yra svarbus šis metas, per kurį turime pasiruošti Jėzaus Kristaus mirčiai ir prisikėlimui? Kas yra pasninkas ir kaip jo laikytis? Kokią vietą mūsų gyvenime turi užimti malda ir išpažintis?

 

Pasak Šakių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebono Sigito Matusevičiaus, Gavėnia – tai susikaupimo, atgailos ir dvasinio atsinaujinimo laikas, kurio metu kaip Jėzus Kristus turime mylėti pasaulį, gerais darbais atsigręždami į savo artimą ir į kiekvieną žmogų. Kaip Visuotinėje Bažnyčioje, taip ir Lietuvoje atgailos dienos yra visi metų penktadieniai, Pelenų trečiadienis, Gavėnios laikas ir pagal seną Lietuvos tradiciją – Kūčių diena. Tomis dienomis kiekvienas krikščionis turėtų pasninkauti.  „Pasninko įstatymas leidžia per dieną valgyti sočiai tik vieną kartą. Kitus du kartus, pavyzdžiui ryte ir vakare, tik lengvai užkąsti. Vanduo, pienas, vaisių sultys pasninko nelaužo. Šio įstatymo privalu laikytis nuo 18 iki 60 metų amžiaus, - teigė kunigas S. Matusevičius. - Tikintieji taip pat skatinami atsisakyti ir tų maisto produktų, kuriems jaučiamas ypatingas pomėgis ar net priklausomybė - kavos, saldumynų, alkoholio, tabako.“  Popiežiaus Bendikto XVI teigimu, Gavėnios pasninkas mums primena, jog marindami savo egoizmą, mes atveriame savo širdis Dievo ir artimo meilei, kuri yra svarbiausia iš visų Dievo įsakymų ir kurioje telpa visas Evangelijos mokymas.

Pasninko (abstinencijos) įstatymas draudžia valgyti žinduolių ir paukščių mėsą, tačiau leidžia valgyti žuvį, kiaušinius, pieno produktus bei jūros gėrybes. Nuo pasninko yra atleidžiami ligoniai ir kūdikių besilaukiančios bei juos maitinančios motinos, visi negalintys pasirinkti sau maisto, o turintys valgyti tai, kas jiems duodama, sunkų fizinį ar protinį darbą dirbantys žmonės. „Jei dėl priežasties svarbos abejojama arba priežastis nėra pakankamai svarbi, tikintieji gali kreiptis į savo parapijos kleboną, prašydami atleisti nuo šių įsakymų laikymosi, - informavo kunigas S.Matusevičius. – Visais atvejais susilaikymas nuo mėsiškų valgių lieka galioti Pelenų trečiadienį, Didįjį penktadienį ir Kūčių dieną.“

Reikia taip pat atsiminti, jog pasninko įstatymas turi socialinį pobūdį. Bažnyčia atkreipia dėmesį į tai, jog artimo meilė reikalauja dalį lėšų skirti sunkiau besiverčiančioms, nepasiturinčioms šeimoms, tiems, kuriems labiausiai reikalinga mūsų pagalba.“ Be to,  tikras apsimarinimas visuomet įpareigoja atkurti pažeistą teisingumą: sugrąžinti neteisėtai pasisavintą kito nuosavybę, atsiprašyti už skriaudą, atlyginti žalą, atšaukti šmeižtą ir t. t. Kunigo teigimu, Gavėnios pasninką turėtų lydėti sąmoningas ir maldingas dalyvavimas sekmadienio Eucharistijos šventime, nuoširdi Atgailos sakramento praktika, kasdienė malda, Šventojo Rašto skaitymas, nuoširdus tarpusavio bendravimas, stropus atsidėjimas geriems darbams, artimo meilė, santarvė šeimoje ir su kitais žmonėmis.

„Atgailos dvasia įpareigoja tikinčiuosius per Gavėnią nerengti triukšmingų pasilinksminimų, griežčiau, negu paprastai, vengti svaigalų, atsakingiau vertinti laiką, skiriamą darbui, laisvalaikiui, pramogoms ar asmeniniams pomėgiams, - kalbėjo klebonas S.Matusevičius. – Ypač svarbi šiuo metu – malda, nuodėmių išpažinimas, bendravimas su Dievu. Ne veltui ir šie metai yra paskelbti Tikėjimo metais. Turime stiprinti savo tikėjimą ir melstis už save, už savo artimą, už savo parapiją, Lietuvą ir Pasaulį.“

Paskutinė savaitė prieš Šv.Velykas vadinama Didžiąja. Ji prasideda Verbų sekmadienį – didžiausio Kristaus triumfo dieną, kai jis įžengia į Jeruzalę, ir tęsiasi iki pat Velyknakčio. Visos šios savaitės dienos vadinamos Didžiosiomis, nes kiekvieną iš jų prisimenami didieji mūsų tikėjimo slėpiniai. Šią savaitę negalima bartis, pavydėti, nepriimtina, ypač šeštadienį, ką nors skolintis ar skolinti. Didysis ketvirtadienis – ypatinga diena. Tai Eucharistijos įsteigimas ir Jos galios perdavimas mokinimas. Todėl šį ketvirtadienį, prisimenant Paskutinę vakarienę, minimas ir kunigystės įsteigimas. Anksčiau jis dar buvo vadinamas „Čystuoju ketvirtadieniu“, nes tą dieną buvo tvarkomos sodybos, sodai, namai, krečiami kaminai, iš trobų išnešama visa, kas nereikalinga. Didysis penktadienis – tai vienintelė diena metuose, kai neaukojamos Šv.Mišios, nešvenčiama Eucharistija. Tą dieną prisimenama Kristaus kančios ir mirties istorija, pagerbiamas kryžius, kuris iki tol bažnyčioje būna apgaubtas violetiniu šydu. Mirties ženklas – kryžius  tampa išganymo ir meilės žmonijai simboliu. Mokykimės iš paties Kristaus, kaip nešti savo kasdienius kryžius. Mokykimės savo varguose ir išbandymuose ne užsidaryti savo kančioje, bet maldoje atsiverti Dievo veikimui. Anksčiau šią dieną miesto gatvėmis buvo einama Kryžiaus Kelio eisena, mažiau dirbama, laikomasi tylos. Malkų kapoti, švarintis, tvarkytis jau negalima. Didysis šeštadienis – vidinės dvasinės tylos diena, nusiraminimas prieš kažką labai didingo. Kristus miręs, palaidotas, mokiniai išsibėgioję... tik vienintelė Marija išlaiko tikėjimą. Nepaisant to skausmo, kurį ji iškenčia po kryžiumi ir laidodama savo sūnų, jos širdyje gyva viltis – Dievui nėra neįmanomų dalykų. Taigi Didysis šetadienis – Marijos diena, kai galime pabūti drauge su ja toje didžiulėje tyloje. Mūsų protėviai iki pietų baigdavo dirbti visus sunkesnius darbus, ruošdavo velykinius valgius, margindavo kiaušinius, o pavakare išsimaudydavo pirtyje – ruošdavosi susitikimui su prisikėlusiu Jėzumi.

Didžioji savaitė baigiasi naktį iš šeštadienio į sekmadienį, kai tikintieji sveikina vienas kitą džiugiai sakydami: „Kristus prisikėlė!“ ir skelbdami, kad prasidėjo pati svarbiausia krikščioniško pasaulio šventė - Velykos. Tą naktį pašventinama ugnis, nuo kurios uždegama ir Didžioji Velykų žvakė ir visa bažnyčia nušvinta žvakių liepsnelėmis. Ją žmonės parsineša į namus taip nutraukdami Didžiojo šeštadienio tylą ir liudydami prisikėlusį Kristų. Šventinamas Krikšto vanduo. Juo šią naktį krikštijami ir suaugusieji. Kartu tai puiki proga visiems krikščionims dar kartą atnaujinti krikšto įžadus. Nepamirškime, kad ne išorėje, o tik savo viduje galime rasti tikrąjį santykį su Dievu.