Nors vaizdas už lango praėjusį sekmadienį labiau priminė viduržiemį, tačiau skambėjo Velykų varpai - krikščioniškasis pasaulis minėjo Jėzaus Kristaus Prisikėlimo šventę. Kaip ir visoje šalyje, taip ir mūsų rajone Didžiąją savaitę buvo gausu renginių, primenančių Viešpaties kančios ir mirties istoriją. Šakiečiai gausiai dalyvavo Didžiojo tridienio Adoracijose, Paskutinės Vakarienės Mišiose, Kryžiaus nešimo procesijoje, Velyknakčio liturgijoje ir Viešpaties Prisikėlimo procesijoje.

 

 

Katalikų Bažnyčioje tradiciniai velykiniai renginiai prasideda jau Didįjį ketvirtadienį ir tęsiasi visą velykinį laikotarpį. Didįjį ketvirtadienį minimos Paskutinės Vakarienės Mišios, o penktadienį einamas Kryžiaus kelias, prisimenant Viešpaties nukryžiavimą ir mirtį. Nors Didįjį Penktadienį oras buvo gan žiemiškas – pūtė žvarbus vėjas ir pradėjo snyguriuoti, Kryžiaus kelią miesto gatvėmis ėjo daugiau nei 150 šakiečių. Kiekvienas iš jų buvo – atskiras pasaulis su savo vidiniais išgyvenimais, su didžiosios pasaulio meilės pamokos apmąstymais.

Kalbėdami apie Kristaus kančias, ne vienas net neįsivaizduojame, kokios jos iš tiesų buvo, nes nė vienoje Evangelijoje nėra aprašytos. Tik antikos gyventojai tai puikiai žinojo - Romos imperijoje žmonės būdavo nukryžiuojami dažnai, norint atgrasinti nuo pasipriešinimo. Tačiau mūsų amžiuje gerai žinomo režisieriaus ir aktoriaus Melo Gibsono filmas „Kristaus kančia“, pastatytas remiantis istoriniais faktais, sulaukė prieštaringų vertinimų, nes atskleidė tikrąjį nukryžiavimo žiaurumą, prieš kurį nuteistieji būdavo nuplakami baisiais kankinimo įrankiais iš keleto odinių diržų, kurių galuose būdavo pritvirtintos švininės plokštelės. Tokio įrankio kirčių nepakeldavo ne vienas nuteistasis – jie apnuogindavo kaulus, išdraskydavo vidurius, kūnas virsdavo didele žaizda.

Nors istorinius faktus tyrusių mokslininkų manymu, Jėzui ant pečių buvo uždėtas kryžiaus skersinis, o ne visas kryžius, svėręs mažiausiai 120 kg, kaip dažniausiai vaizduojama, visi suprantame, kad tokio svorio ne vieną šimtą metrų nenuvilktų net pats tvirčiausias nuteistasis, o dar šitaip nuplaktas. Teigiama, kad kryžiaus skersinis svėrė apie 35 – 40 kg. Todėl visai nenuostabu, kodėl nukankintam Jėzui buvo sunku jį nešti, kodėl į pagalbą iš minios buvo paimtas Simonas, kodėl Jėzaus akyse nušvito palengvėjimas, kad atsirado žmogus, kuris dalijasi jo našta ir skausmu.

Šakiečiai su žvakelėmis rankose Kryžiaus kelio procesiją lydėjo vadovaujami Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebono Sigito Matusevičiaus ir kunigo Armino Lukoševičiaus, malda ir giesmės skambėjo kiekvienoje Jėzaus Kristaus kančios stotelėje. Ėjimas tuo keliu, kuriuo už mus žengė kenčiantis Kristus paskutiniąją savo žemiško gyvenimo dieną daugiau nei prieš 2 tūkst. metų, kiekvienam gali tapti jaudinančia dvasine patirtimi. Suvokimu, kad ir mes turėtume drąsos imtis savo pareigų ir nešti savo gyvenimo kryžių, net jei jis ne vienam iš mūsų pasirodys per sunkus, net jei norėsis jį tiesiog numesti ir pabėgti. Pasitikėjimu, kad Dievas mūsų neapleis ir padės mums nešti savo naštą net pačiomis sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis.

Prisiminkime pasakojimą apie tai, kaip Dievas sutiko žmogui parodyti jo gyvenimo kelią. Įmintos viena šalia kitos dvi poros pėdų atspaudų rodė, kad jie visuomet ėjo vienas šalia kito. Tačiau žmogus pastebėjo, jog sunkiausiomis jo gyvenimo akimirkomis žemėje liko įspaustos tik vienos, tačiau labai ryškios pėdos. „Na va, taip ir maniau, Viešpatie, kai man buvo sunkiausia, aš likdavau vienas!“, - papriekaištavo žmogus. O Dievas jam ramiai atsakė: „Tu klysti. Tai ne tavo pėdos. Kai tau buvo sunku, aš tave nešiau paėmęs ant rankų.“ Todėl nuo šiol eidami savo gyvenimo keliu, kuriame nuolat susiduriame su nesėkmėmis, puolimais ir nuodėmėmis, galime būti tikri – Dievas niekada nenusivilia mumis, Jis priima mus tokius, kokie mes esame, nes Jam nėra beviltiškų atvejų, nes iš didelės meilės mums Jis leido savo Sūnui numirti, kad išpirktų mums amžinąjį gyvenimą.

Velyknaktį, tamsoje švenčiant „nakties, šviesesnės už dieną“ liturgiją, bažnyčiose susirinkę tikintieji apšviečia aplinką uždegtomis žvakelėmis. Šios nakties apeigų prasmė – pamatyti savo vidaus tamsybėje tikrąją šviesą. Šių apeigų metu skaitoma ypač daug Šventojo Rašto ištraukų, kuriose pranašaujamas Mesijo atėjimas ir visus žmones atpirksianti dieviška, atsiduodanti meilė, giedamos psalmės. Velyknakčio kulminacija – Prisikėlimo žinia. Nuo šio momento suvokiame, jog  Jėzaus rankos ištiestos ant kryžiaus tam, kad mus, paklydėlius, apkabintų, kad suteiktų vilties net ir juodžiausią netekties valandą, kad galėtume pasitikėdami ištarti: „Teesie tavo valia...“