Muzika 35-erių sulaukusią Inesą lydi nuo vaikystės – tėtis dainuodavo ir grodavo gitara, kurią vėliau dukrai ir padovanojo. Tik Inesai gaila, kad jis taip ir neišgirdo jos dainų... Anksti mirė. Mamos brolis taip pat skambino gitara, tad turėdama šį instrumentą Inesa daina po dainos ir pramoko groti. Pirmosios dainos gimė jau besimokant Lukšių V. Grybo vidurinėje mokykloje, nes rašydama eilėraščius Inesa vis mėgindavo jiems pritaikyti ir muziką. Vėliau, įstojus mokytis, gitara liko nuošaly ir tik darbas Lukšių miestelio bibliotekoje ją grąžino į muzikos pasaulį – radusi gražesnį eilėraštį bandydavo jį „įvynioti“ į muziką. Be to, Inesa dirbo ir Liepalotų mokykloje, kur taip pat tai vieno, tai kito renginio metu prireikdavo muzikinių akordų. „Dabar gitara man labai svarbi ir tai visada prie manęs“, - mintimis dalijosi pašnekovė.

 

Nors Inesa turi minčių ateityje išleisti ir savo kūrybos dainų kompaktinę plokštelę, tačiau savaitgalį pristatytoje skamba rajono literatų eilės, kurioms muziką sukūrė I. Bagdanavičienė. Paklausta, kodėl savo pirmąją plokštelę pavadino „Mylintis žmogus“ ir kokia šio pavadinimo prasmė, Inesa paaiškina, kad tai daugiaprasmis ir platus, gyvenimą mylinčio žmogaus apibūdinimas. Tokia ji ir yra – besistengianti su visais sutarti, nesipykti, gražiai sugyventi ir, žinoma, mylėti gyvenimą. Jai patinka būti gamtoje, kapstytis aplink savo namus. „Labai myliu savo aplinką, prie namų – didžiulė teritorija, kurią kiekvieną dieną turiu apeiti, apžiūrėti“ , - pasakoja Zypliuose su šeima įsikūrusi moteris. Visgi be gitaros ir muzikos ji neįsivaizduoja savo gyvenimo. Taip atsirado natūralus poreikis rinkti tekstus, žiūrėti, kuriems iš jų galima pritaikyti muziką. „Labai sunku, kad tekstas būtų dainuojamas“, - patirtimi dalijasi dainų atlikėja. Ji pasakoja, kad dažnai būna įvairių prašymų sukurti vienam ar kitam tekstui muziką, tačiau tai nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. „Knygoje mano eilėraščiai galbūt būtų beverčiai, tačiau dainoje tekstas skamba visai kitaip“, - apie savo kūrybą kalbėjo moteris.

Visgi jei ne Zyplių dvaro kapelos vadovas Remigijus Poderis, Inesa abejoja, ar kompaktinė plokštelė būtų išvydusi dienos šviesą. Be to, šiuo klausimu, kaip pati sako, ją vis paprovokuodavo ir Lukšių moterų klubo moterys, kurių palaikymą nuolat jaučia. „Pačiai net minčių nebūtų kilę“, - tikina pašnekovė. Todėl Remigijui ji dėkinga už paskatinimą, rūpestį, globą, akordeono improvizacijas. „Ir įrašė, ir klaidas taisė, ir patarė, ir apskritai, jei ne jis, tai nežinau...“ – kalbėjo I. Bagdanavičienė.

Nors Inesa yra Lukšių miestelio bibliotekininkė, taip pat Lukšių gimnazijoje dėsto lietuvių kalbą, vadovauja gitarisčių būreliui, dainuoja bei groja Zyplių dvaro kapeloje, priklauso Lukšių moterų klubui „Fedora“, o ir šiaip dažnai matoma kultūriniuose renginiuose, kuriuos papuošia savo dainomis, ji nemano, kad veiklos per daug. „Niekada apie tai nesusimąsčiau“, - išgirdusi klausimą patikina lukšietė. Ji pripažįsta, kad gyvenime yra kukli moteris, tačiau jos aktyvumą ne kartą yra pastebėję kiti. Prieš porą metų I. Bagdanavičienei buvo įteiktas „Aitvaro“ apdovanojimas, taip pat ji yra įvertinta ir „Žmogus yra didis“ statulėle Lukšiuose.  

Paklausta, ar atsigręžusi į prabėgusius 35-erius gyvenimo metus ką nors keistų, Inesa sako, kad ne, nes kiekvienas etapas, koks jis bebūtų, atnešė bei išmokė kažką naujo. Netgi buhalterinės apskaitos studijos Žemės ūkio universitete, kurios, atrodo, neturi nieko bendro su dabartine veikla, jai buvo prasmingos, nekalbant apie išsipildžiusius norus studijuoti lietuvių kalbą. „Dabar net nežinau, ką dar kitą galėčiau veikti, nes savęs kitur neįsivaizduoju“, - sako Inesa. Ar ji laiminga? Žinoma, nes turi gražią šeimą, kūrybingus, sveikus bei gražius vaikus Arijaną ir Vilių. Be to, tikina jaučianti ir sutuoktinio Valentino palaikymą. Jis daug savęs atiduoda sportui, darbui, o ji - menui bei kūrybai. Tad taip, netrukdydami vienas kitam, suprasdami ir palaikydami, džiaugiasi vienas kito pasiekimais, gyvenimu kartu ir šviesiomis spalvomis piešia rytojų.