Praėjusį šeštadienį Gelgaudiškio kapinėse atidengtas paminklas, skirtas politiniams kaliniams, tremtiniams, mirusiems įkalinimo vietose ir tremtyje atminti. Jis iškilo vietoje senojo medinio, lietaus ir sniego sunaikinto kryžiaus. Dangų remiantį akmeninį paminklą, apie tremties įvykius priminsiantį ne vienai žmonijos kartai, pašventino Gelgaudiškio Šv.Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčios kunigas Kęstutis Sprangauskas.

 

 

Po Šv.Mišių, skirtų politinių kalinių, tremtinių ir mirusiųjų įkalinimo vietose bei tremtyje atminimui, Gelgaudiškio kapinaitėse susirinko tik dalis tų žmonių, kurie buvo vienaip ar kitaip paliesti baisių sovietmečio represijų. Dalis jų jau išėję Anapilin, dalis grįžusių iš tremties jau be sveikatos, per silpni, kad galėtų dalyvauti naujojo paminklo pastatymo iškilmėse. Giesmėmis ir poeto Bernardo Brazdžionio tremtinių malda, kurią perskaitė laisvės kovų dalyvio ir tremtinio duktė, ilgametė mokytoja Pranė Žalienė, patyrusi, ką reiškia gyventi su suklastota biografija, buvo pagerbtas visų sovietinio režimo aukų atminimas.

Gelgaudiškio kultūros centro direktorius Edgaras Pilypaitis priminė vežamų ne vieną kartą ir ne vienerius metus tautiečių dalią, kai ešelonais šimtai tūkstančių lietuvių ne savo noru atsidūrė priverstinėje emigracijoje. „Daugelis iš jų grįžo cinkuotuose karstuose arba slaptai buvo parvežti artimųjų lagaminuose, - teigė E.Pilypaitis. - Daugelis tremtyje išbarstė savo kaulelius ir jų Amžinojo poilsio vietos nežinome. Jiems visiems Gelgaudiškio kapinėse ilgiems amžiams iškilo Atminties kryžius, kuris stovės, kaip visų vargų ir skausmo ašarų priminimas.“

Kryžiaus perstatymo iniciatoriai, buvę tremtiniai Antanas Bajerčius ir Vilhelmas Haase priminė, kad tai antrasis Atminties paminklas, iškilęs vietoj sudūlijusio senojo medinio kryžiaus, kuris čia buvo pastatytas 1989 metais po pirmojo tremtinių suvažiavimo ir skirtas 1941 – 1953 metais mirusiesiems tremtyje. Dabar jis perkeltas prie bažnyčios šventoriaus. „Kelerius metus puoselėta idėja pastatyti akmeninį kryžių pagaliau įgyvendinta, - kalbėjo A.Bajerčius. – Už tai esame dėkingi UAB „Gelgaudiškio gelžbetonio“ akcininkei Valentinai Gerulaitienei ir direktoriui Edmundui Rinkevičiui, UAB „Gemesta“ vadovui Arvydui Macijauskui ir visiems jo darbuotojams, šių kapinių prižiūrėtojui Juozui Snudaičui, Aldui Kluoniui ir Artūrui Kleiniui.“ Jį papildė V. Haase, pridurdamas, kad akmeninis kryžius ligi dangaus išaugo Seimo narės Vincės Vaidevutės Margevičienės, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos, Vyriausybės ir rajono verslininkų skirtų lėšų dėka.

Į renginį atvykusi Europos parlamento narė Radvilė Morkūnaitė prisipažino, kad Šakių rajonas jai išskirtinis. Mat 1990 metų kovo 11 dienos vakarą su šeima važiuojant per Šakių rajoną buvo sutikta žinia apie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. „Tada sustojome šalikelėje, sveikinome vieni kitus ir sugiedojome himną,  todėl šios nepamirštamos akimirkos ir geros naujienos man visada asocijuojasi su Zanavykijos kraštu, - tvirtino R.Morkūnaitė. – Pristatant mokyklose „Misiją Sibiras“ ir paprašius vaikų pakelti rankas tuos, kurių šeimos yra susijusios su tremtimis, pakyla dauguma rankų. Tada supranti, kad nepaisant mūsų skirtumų ir požiūrio į gyvenimą, mes turime vieną skausmingą patyrimą ir esame ne tokie jau skirtingi. Į vieną ekspedicijos „Misija Sibiras“ vietą pretenduoja daugiau negu 100 jaunuolių. Tai daugiau nei į bet kurias studijų programas. Tai džiugina.“

Seimo narė V.V. Margevičienė teigė, kad turinti teisę čia būti jau vien todėl, kad pati gimė traukinyje pakeliui į tremtį ir gyveno  ten dvylika metų, nejausdama, kad augo ne Tėvynėje. „Kai grįžome 1960 metais, Lietuva buvo pamotė, - tvirtino Seimo narė. – Čia mūsų niekas nelaukė. Visi buvo pikti, sukandę dantis ir pagiežingi. Visi mūsų klausė: „Ko jūs čia grįžote? Ar jums vietos ten mažai buvo?“ Ir tai labai skaudino, žemino ir varė į neviltį.“ Pasak jos, ypač turėtume dėkoti mūsų lietuvėms motinoms, tiek daug iškentėjusioms, į vaikų širdis „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“ įdėjusioms. „Šiandien nėra žinoma, kiek tiksliai iš Lietuvos ištremta žmonių, - kalbėjo V.V.Margevičienė. – KGB archyvuose visi duomenys – tik gražios klastotės, surašytos ateinančioms kartoms.  Ten yra parašyta, kad kiekviename vagone, vežant žmones į Sibirą, buvo gydytojas ir dvi medicinos seserys, kad visi gaudavo po 5 rublius valgymui, kad mažiems vaikams buvo duodama karšto pieno porcija. Visi žinome, kad šis melas taip ir paliks.“ Ji ragino nepavargti, nes „dar ne visi kryžiai pastatyti visiems atminti, dar neatskleisti visi istorijos faktai, dar vis nepagerbti visi to nusipelnę asmenys.“

V.V.Margevičienė įteikė Padėkos raštus Kryžiaus pastatymo iniciatoriams, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šakių skyriaus nariams A. Bajerčiui ir V.Haase.  Maironio žodžiais ji dėkojo iš visos širdies už šviesią dvasią, atsidavimą idealams ir pilietiškumui bei linkėjo Aukščiausiojo globos. Daugiau kaip 50 žmonių, susirinkusių paminėti skaudžią tremtinių dalią ir atidengti jų atminimui skirtą paminklą, stebėjosi, kad nė vienas rajono savivaldybės valdžios atstovas renginyje taip ir nepasirodė.