Psichikos sveikata susirūpinama tada, kai žmogus patenka pas psichiatrus, nes dažnai manoma, kad žmogus, kuris kreipiasi į psichologą, dar nėra ligonis. J.Arštikaitienės teigimu, viską reikia pradėti nuo savęs, paklausti, ar aš gebu būti savimi tarp kitų? Kaip dažnai man tenka keisti kaukes visuomenėje? Kiek mano dvasinė ir emocinė būsena leidžia man džiaugtis gyvenimo pilnatve, išgyventi skausmą ir liūdesį? Ar aš nebijau klysti? Ar aš dirbu mėgstamą darbą, ar jame tik kankinuosi? Ar esu drąsus jį pakeisti ir prisiimti atsakomybę už tai? „Jei nors viename šiame teiginyje jautiesi silpnai, reiškia, su tavimi yra ką veikti, - tvirtino J.Arštikaitienė. – Jei pats nesi harmoningas, ko gali išmokyti kitus? Vis gali žmogui sakyti, būk geras tėvas ar gera mama, jei jis stogo virš galvos neturi. Pirmiausiai reikia pasirūpinti stogu. Jei vaikas turi problemų, reikia žiūrėti, kas negerai tėvams, o ne pulti mokyti vaiką.“
Konferencijoje buvo kalbama ir apie bendradarbiavimą tarp ministerijų, bendruomenės įtraukimą į socialinę veiklą, šeimos dvasinio ir emocinio atsparumo stiprinimą, nevyriausybinių organizacijų perspektyvas įgyvendinant psichikos sveikatos strategiją. J.Arštikaitienės teigimu, galima džiaugtis jau vien tuo, kad debesys sklaidosi ir yra vilties, jog ateityje gyvensime kitaip, nes vis dažniau pradedama kalbėti apie dvasinę lyderystę, savęs pažinimą, tarnystę kitiems, sugebėjimą atleisti.
D.Piečaitytė pristatė „Savęs pažinimo studijos“ praktinę veiklą. „Aišku, buvo ir tokių, kurie bandė mus kritikuoti, viską nurašydami jaunatviškam entuziazmui, - pasakojo J.Arštikaitienė. – Kiti domėjosi, kaip dirbame, kiek į savo veiklą įtraukiame vyresnius žmones ir senjorus, apsikeitė kontaktais, tarėsi dėl tolimesnio bendradarbiavimo. Geras pavyzdys – užkrečiamas. Pamačius, ką daro kiti, pačiam kyla dar daugiau naujų idėjų.“