Rugsėjo 27 dieną Lietuvoje bus minima Socialinių darbuotojų diena. Pirmą kartą Lietuvos socialdemokratų partijos inicijuota ir nuo rugsėjo 21-osios prasidėjusi akcija „Mums rūpi“ – tai atviras kvietimas ir skatinimas visiems mums iš arčiau susipažinti su socialinio darbuotojo nelengva kasdienybe.Nuotr. „Nemaniau, kad paties Seimo nario sulauksiu. Tai man pasisekė, galėsiu savo draugėm pasigirti“, – su šypsena veide kalbėjo 97-erių metų Ona Bajerčienė.
Kaip rodo statistika, Šakių rajone, nuolat mažėjant gyventojų skaičiui, socialinių problemų tikrai nemažėja. Beveik trečdalis rajono gyventojų yra pensinio amžiaus, tad kasmet auga asmenų, kuriems reikalinga socialinė pagalba, skaičius. Šiuo metu daugiau nei dviem tūkstančiams rajono gyventojų yra nustatytas tam tikras (nedidelis, vidutinis ar didelis) specialiųjų poreikių lygis.Pritardama akcijos „Mums rūpi“ sumanytojams, Socialinių paslaugų centro direktorė Vilma Bielskienė mielai sutiko kartu su Seimo nariu, LSDP Šakių skyriaus pirmininku Mindaugu Basčiu apsilankyti keliose socialines paslaugas gaunančiose šeimose.
Nelaimė ateina nekviesta
„Kol pati nesusidūriau iš arti su žmogaus negalia, net neįsivaizdavau, kiek nepatogumų ir problemų turi neįgalieji. Visiems reikėtų suprasti, kad šiems žmonėms reikalingas išskirtinis dėmesys ir nuolatinė pagalba“, – sakė Jūratė Jokūbaitienė, Šakių socialinių paslaugų centre dirbanti masažuotoja. Kartu su socialinės darbuotojos padėjėja-slaugytojo padėjėja Daiva Antanaitiene ji teikia dienos socialinės globos ir slaugos paslaugas Lekėčiuose gyvenančiam neįgaliajam Antanui Sabaičiui. Jūratė atlieka masažo paslaugas, o jos kolegė Daiva rūpinasi neįgaliojo higiena ir buitimi. Antanui paslaugas teikia ir slaugytoja Daiva Mykulionienė. Bendromis pastangomis pasiekta nemažai – sunkią kaklo traumą patyręs vaikinas, ilgą laiką buvęs prikaustytas prie lovos, dabar jau sėdi neįgaliojo vežimėlyje ir gali judėti. Galutinės medikų išvados nedžiugina – vaikinas niekada negalės vaikščioti, visgi savo svajonių Antanas neketina atsisakyti. Jo didžiausias troškimas – būti savarankiškam ir studijuoti anglų kalbą Vytauto Didžiojo universitete.
„Ką aš be jų daryčiau...“
Kitas apsilankymas – pas Šakių seniūnijoje Briedžių kaime gyvenantį Zigmą Laurinaitį. Jau penkiolika metų kaip vyriškis, patyręs insultą, yra prikaustytas prie lovos. Gerokai daugiau nei šimtą kilogramų sveriančiu ligoniu iš pradžių rūpinosi žmona su sūnumi.Atsiradus galimybei gauti dienos socialinės globos ir slaugos paslaugas namuose, šeima tuo labai apsidžiaugė. „Dabar visi bendromis jėgomis lengviau gali mane pajudinti, net pasodinti. Labai gražios ir šaunios tos mergaitės, kurios mane prižiūri, ką aš be jų daryčiau...“ – susigraudinęs braukė ašaras Zigmas, neslėpdamas, jog kasdien žvelgia pro langą, laukdamas, kada gi atskubės jo gerosios pagalbininkės.
Senolės ilgaamžiškumo paslaptis – gyvenimo optimizmas
„Mano Zitelė atlėkė šiandien iš pat ryto, pakūrė krosnį, valgyt padarė ir sako: „Lauk šiandien svečių.“ Aš ir nemaniau, kad paties Seimo nario sulauksiu. Tai man pasisekė, galėsiu savo draugėm pasigirti. Štai pernai sveikinimą gavau iš pačios Prezidentės Dalios Grybauskaitės“, – su šypsena veide kalbėjo 97-erių metų Ona Bajerčienė, pasitikdama socialinės darbuotojos padėjėjos Zitos Dvaranauskienės lydimus svečius. Guvi, besišypsanti, puikią atmintį ir humoro jausmą išsaugojusi senolė nelinkusi dejuoti ar skųstis, atvirkščiai, ji mielai pasakoja apie savo šeimą, per ilgą gyvenimą patirtus smagius nutikimus ir nelengvus išbandymus. Ji – buvusi partizanų ryšininkė, politinė tremtinė, 25-erius metus praleidusi Kazachstano lageriuose. Net ir sunkiausi gyvenimo išbandymai neatėmė iš šios moters optimizmo ir gyvenimo džiaugsmo.
„Draugo“ inf.
Ramūnas iš Šakių:
