Socialinio darbuotojo duona. Kokia ji?

izokaitieneAgnė NAUMAVIČIŪTĖ

Gana dažnai iš žiniasklaidos sužinome apie asmenis, kuriems padeda socialiniai darbuotojai, apie tų asmenų sėkmės istorijas ar juos neraminančius skaudulius. Tačiau patys socialiniai darbuotojai dažnai lieka nuošaly, o ir jų darbas galbūt ne visada būna įvertintas taip, kaip norėtųsi.

Nuotr. Socialinės darbuotojos Ritos Izokaitienės (dešinėje) prižiūrima trijų vaikų mama teigė, jog jai svarbiausia, kad socialinis darbuotojas nežiūrėtų į ją iš aukšto.

Darbas – pavojingas

Ypač nelengvas darbas tų socialinių darbuotojų, kurie bendrauja su socialinės rizikos šeimomis. Kitaip tariant, jų darbas ne tik sunkus psichologiškai, kaip ir visų asmenų, dirbančių socialinėje srityje, tačiau ir pavojingas. Paskutinieji įvykiai, sukrėtę visą Lietuvą, kai tarp Kražių kaime nužudytų moterų buvo ir socialinė darbuotoja, tokioms mintims peno duoda vis daugiau.

Šakių seniūnija – ne tik didžiausia rajono seniūnija, tačiau čia ir daugiausiai socialinės rizikos šeimų, jų skaičius kintantis, tačiau šiuo metu svyruoja ties 30. Su socialinės rizikos šeimomis Šakių seniūnijoje dirba trys socialinės darbuotojos – Asta Jakaitienė, Rūta Petraitienė ir Rita Izokaitienė. Visoms moterims socialinis darbas – ne naujiena, ir visos teigia, kad  šiame darbe yra ir šilto, ir šalto.

Socialinių darbuotojų paklausus, kokia įprastai būna darbo diena, šios teigė, jog dažnai būna sudėtinga ją planuoti, nes bet kurią minutę planai gali sugriūti, kai, pavyzdžiui, netikėtai tenka vykti į kurią nors šeimą dėl girtuokliavimo, muštynių, kai reikia rūpintis jų neprižiūrimais vaikais. Nė viena soc. darbuotoja neslėpė, jog jų darbas yra pavojingas. Moterys prasitarė, jog soc. rizikos šeimose tenka ir piktai kalbėtis, ir pasisaugoti ne tik jų, bet ir augintinių. Vieną iš darbuotojų buvo sužalojęs šuo, kai netikėtai pasileido ir tiesiu taikymu „įsisegė“ į koją.

Tokios šeimos retai pasveiksta

Pasak socialinių darbuotojų, šiuo metu bene daugiausiai socialinės rizikos šeimų gyvena pačiame mieste, mat daug asmenų atėjo gyventi į socialinius būstus. Socialinės rizikos grupei šeima, kurioje auga vaikų iki 18 m., priskiriama, jei bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, jei trūksta socialinių įgūdžių, dėl kurių stokos nesugebama tinkamai prižiūrėti vaikų ir t. t.

„Kaip ir minėjome, Šakių seniūnijoje yra apie 30 socialinės rizikos šeimų, tačiau dar panašiai tiek pat yra stebimų, į kurias reikia atkreipti dėmesį. Po kiek laiko, jei šeima gyvena tvarkingai, iš to sąrašo išbraukiama arba, kad ir kaip bebūtų gaila, yra įtraukiama į soc. rizikos šeimų sąrašą. Tiesą pasakius, socialinės rizikos šeimos retai pasveiksta. Mano darbo patirtis – 18 m., per šį laikotarpį iš sąrašo buvo išbrauktos keturios šeimos“, – sakė socialinė darbuotoja R. Petraitienė.

Priklausomai nuo to, kokia problema, socialinės darbuotojos soc. rizikos šeimas lanko per savaitę kelis kartus. Jei, pavyzdžiui, šeimoje stokojama socialinių įgūdžių, tuomet tokia šeima lankoma kartą per savaitę ar dvi, jeigu yra mažamečių vaikų, tuomet vykstama dažniau, norint įsitikinti, ar jie yra saugūs, pamaitinti, aprengti ir prižiūrimi.

Nuvykusių į soc. rizikos šeimą, darbuotojų sutikimas būna įvairus ir priklauso nuo daug aplinkybių. Kartais aplankyti šeimų vykstama ir su policijos įgaliotiniu.

„Reikia pripažinti, jog mūsų nė viena šeima nelaukia. Tačiau vienos sutinka draugiškai, be pykčių, bet tikrai pasitaiko ir tokių atvejų, kai reikia saugotis, kad nenukentėtume. O kartais prieš pat nosį būna užrakinamos durys ir į vidų nepatenkame“, – atvirai pasakojo R. Petraitienė.

Dėkojo už tai, ką padarė

Tačiau negalima teigti, jog visos soc. rizikos šeimos į socialines darbuotojas žiūri skeptiškai ar yra priešiškai nusiteikusios. Kai kurios moterys ateina paprašyti patarimo ar tiesiog pasikalbėti, o dėl kai kurių sprendimų socialinėms darbuotojoms padėkos žodžiai ištariami ir po daugelio metų. Kad ir kaip bebūtų, visos darbuotojos sakė vienodai: šis darbas neišvengiamai paliečia tave kaip žmogų, paliečia tavo jausmus, o ir šeimų bėdas sunku išmesti iš galvos, tad neretai ir grįžus į namus sukasi tik su darbu susijusios mintys.

„Turbūt sunkiausia būna tik pradėjus dirbti. Prisimenu savo darbo pradžią, kai iš girtaujančios mamos teko važiuoti paimti keturių jos vaikų, to jausmo iš tiesų nenoriu prisiminti. Buvo labai skaudu, negalėjau nei miegoti, nei apie nieką kitą galvoti, tik apie tuos vaikus. Tačiau praėjo daug metų, vienas iš minėtųjų vaikų, jau suaugęs vyras,  atėjo ir man padėkojo už tai, kad tą dieną buvo priimtas toks sprendimas ir jis su kitais vaikais buvo atskirtas nuo mamos“, – sakė R. Petraitienė.

Kad nežiūrėtų iš aukšto...

Su R. Izokaitiene nuvykome pas vieną iš šeimų, kurią ji lanko. Trijų vaikų mama mus pasitiko džiugiai nusiteikusi ir su mielu noru sutiko pasikalbėti. Moteris teigė, jog puikiai supranta, kad toks yra socialinio darbuotojo darbas, kad jis privalo lankyti socialinės rizikos šeimas. Trijų vaikų mama sakė, jog nesmagu tik viena – kai atėjęs darbuotojas į juos žiūri iš aukšto, tačiau pridūrė, jog neseniai Šakių seniūnijoje dirbanti R. Izokaitienė visiškai kitokia.

„Žinot, norisi, kad eitų su darbuotoju pasikalbėti, jam pasipasakoti, taip pat gauti patarimų, norisi, kad su mumis elgtųs gražiai. Nesakau, kad esu karalienė ir man reikia kažkokios išskirtinės pagarbos, tačiau kartais tiesiog paprastas pokalbis pakeičia požiūrį, deja, prieš tai yra tekę sutikti kitokių soc. darbuotojų“, – sakė moteris.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Kaip kovoti prieš žiaurų elgesį su gyvūnais?

klausimelis 04 26Mindaugas iš Zapyškio:

Nepriklausomai, kur laikomas šuo, ant grandinės ar voljere, reikia jam sudaryti sąlygas. Nelaikyčiau žiauriu elgesiu su gyvūnu, jei jis ant grandinės gali lakstyti po visą kiemą. Kartais grandinė gali suteikt šuniui daugiau laisvės nei gyvenimas voljere. Manau, ir dabar yra numatytos pakankamai griežtos bausmės kovai prieš žiaurų elgesį su gyvūnais, nes, kiek žinau, yra ir baudžiamoji atsakomybė – laisvės atėmimo bausmė.

klausimelis 04 26 2

Lina iš Šakių:

Manau, kad pririšti šunį prie grandinės nėra blogai, bet tokie įvykiai, kai norima jais atsikratyti itin žiauriais būdais, yra netoleruotini. Jei jau nėra galimybės ar noro laikyti šuns ar katės, galima kreiptis į gyvūnų globos įstaigas, bet ne kažkur išvežt ir atsikratyt. Manau, kad už žiaurų elgesį su gyvūnu bauda nuo 200 iki 1 tūkst. eurų jau būtų žmogui bausmė.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.