Sekmadienio vakare Voverių kaime vieno iš daugiabučių namų kamine užsidegė suodžiai. Įvykis neįskaitinis ir viskas baigėsi gerai, tačiau susiklosčiusi situacija privertė garsiai prabilti apie vienos šeimos gyvenimo sąlygas.  Tris mažamečius vaikus auginanti moteris kuris laikas gyvena ir be kanalizacijos, ir be vandens. Tad kas dėl to kaltas?

Vieno kambario socialiniame butelyje su virtuve dažniausiai glaudžiasi net šeši asmenys. Čia gyvena Erika, auginanti tris mažamečius vaikus (vyriausiam – 10 metų, o mažiesiems – dveji ir vieneri). Kadangi pragyventi iš gautų pajamų buvo sunku, moteris nusprendė nesibaigus motinystės atostogoms grįžti į darbą. Prižiūrėti mažylius iš Gelgaudiškio persikėlė jos mama. Erika kaip įmanydama kabinasi į gyvenimą, yra tvarkinga, nėra ir nebuvo socialinės rizikos šeimų sąraše.

„Negaunu jokių pašalpų. Iš to, ką uždirbu, taip ir gyvenu“, – pasakojo Erika.

Dažnai čia apsistoja  ir jos brolis. Nors vietos tikrai mažoka, jauna moteris nedramatizuoja, nors supranta, kad vaikams augant jos reikės tikrai daugiau.

„Net nenorėčiau iš Voverių kažkur keltis, nes visus pažįstu, esu pripratusi, čia mano darbas“, – sako jauna moteris.

Problemų netrūksta

Visgi problemų šeimoje netrūksta. Nuo gegužės mėnesio už skolas (160 eurų) atjungtas vanduo, nėra kanalizacijos. Anksčiau Erikai tualetu leido naudotis pirmame aukšte gyvenanti kaimynė, tačiau rudenį pašlijus santykiams uždraudė. Tad dabar gamtinius reikalus šeimynai tenka atlikti į kibirą, rūbus išskalbia vieno iš vaikų krikšto mama. Vandenį maistui tenka parsinešti kibirais. Erika pasakojo, kad neturi kur susidėti malkų, norėtų ir žemės lopinėlio, kad pavasarį galėtų pasisėti daržovių. Jauna moteris aiškino, kad žemės dokumentai nesutvarkyti ir niekas nežino, kam ir kiek jos priklauso. Mat namo, kuriame gyvena Erika, du butai yra socialiniai, du – privatūs.

„Sako, kad man niekas nepriklauso. Neturiu jokių ūkinių patalpų, kad bent nereikalingus daiktus galėčiau susidėti. Toks vaizdas, kad į antrą aukštą turiu oru patekti“, – guodėsi pašnekovė.

Gyvena ne iš pašalpų

Garsiai prabilti apie sunkias buitines sąlygas privertė sekmadienio vakarą namo kamine užsiliepsnoję suodžiai.  Nors gaisras kilo net ne jaunos moters butelyje, susigriebta, kad pagalbos ranką reikia ištiesti laiku, o ne skėsčioti rankomis, kai atsitinka nelaimės.

„Šeimai akivaizdžiai reikia pagalbos. Jie neturi elementarių sanitarinių sąlygų“, – kalbėjo bendruomenės centro pirmininkė Elena Pocevičienė. Moteris svarstė, kad galbūt nereikia norėti didelių pokyčių, o tiesiog pasistengti pagerinti esamas sąlygas. Tad nieko nelaukdama ji kreipėsi tiek į seniūniją, tiek į savivaldybę. Šie, reaguodami į pranešimą, vyko į vietą ir aiškinosi susiklosčiusią situaciją.

Ne vienas kėlė tą patį klausimą: ar ne per drastiškas žingsnis tiesiog užsukti vandenį už susikaupusias skolas šeimai, kurioje auga mažamečiai vaikai? Galbūt buvo galima pažvelgti iš žmogiškosios, ne tik ūkinės pusės?

Reikia padėti

„Reikia suvienyti pastangas ir padėti. Turime ieškoti, kaip tai padaryti. Tai ne rizikos šeima“, – konstatavo vicemeras Edgaras Pilypaitis.

Socialinės paramos skyriaus vedėja Leonora Pocevičiūtė tikino – kuo galėsianti, tuo padėsianti. „Įgaliojome seniūną, tad dabar jis turi sužiūrėti būtiniausius dalykus. Pagelbėti reikia, akivaizdu“, –sakė vedėja. Kidulių seniūnas Mindaugas Mykolaitis teigė – jei leis galimybės, šeimai bus parūpintas biotualetas, o jei ne – suręstas iš lentų.
„Vandens skolų tai seniūnija  tikrai nemokės. Žiūrėjome jos pajamas. Gauna apie 500 eurų per mėnesį. Dar prisideda brolis, tad galėtų skolą mokėtis iš lėto ir, manau, per kokį mėnesį pajungtų“, – kalbėjo M. Mykolaitis.

Pati Erika prisiima kaltę dėl skolų už vandenį,tačiau aiškina, kad tokia situaciją susiklostė, nes dvejus metus čia tiesiog negyveno. „Iš pradžių čia gyvenau ir turėjau tik vieną vaiką. Tai buvo 2012 metai. Paskui išsikėliau kitur, o nuo gegužės vėl sugrįžome čia“, – pasakojo Erika.

Moteris neatmeta galimybės įsiskolinimą dengti dalimis. „Kalta, nes niekur nenuvažiavau, niekam akių nedraskiau ir jokių prašymų nerašiau“, – sakė ji, pabrėždama, kad pirmiausiai rūpėjo ne skolos, o stogas virš galvos.

Pasirodo, užtenka tik suremti pečius, nelikti abejingiems ir situacija pajuda iš mirties taško. Svarbu tarpusavyje susikalbėti tiek atitinkamoms institucijoms, tiek žmonėms.