Ar dažnas iš mūsų susimąstome apie senatvę? Apie tai, kaip gyvensime, kai pradės apleisti jėgos, kai senatvė mums žvelgs tiesiai į akis? Kaip gyvena tie, kurie senatvės jau sulaukė? Tie, kurie ramybę randa senelių globos namuose.

Susitikus su Šakių parapijos senelių globos namų direktore Vida Pulokiene ir pasiteiravus, kaip sekasi, direktorė niekuo nesiskundė, atsakė – „viskas gerai, nieko mums netrūksta“. Jos teigimu, jei globos namuose ir pasitaiko bėdų, su viskuo stengiasi susitvarkyti pati, padedant globos namų darbuotojoms.

„Esame gal net šiek tiek uždari. Nepasakyčiau, kad mumis kas nors labai domisi, o ir mes niekam per daug į akis nelendame“, – sakė direktorė.

Šiuo metu Šakių senelių globos namuose gyvena 15 senukų. Vyriausiajai gyventojai Monikai – 96-eri, o vidutinis čia gyvenančių žmonių amžius – 82 metai. Beje, dar trys senoliai, norintys patekti į įstaigą, laukia eilėje. Direktorė pabrėžė, jog būna išties sunku, kai pas ją ateina, pavyzdžiui, sunkiai vaikščiojanti močiutė, prašo priimti gyventi į globos namus, bet direktorė negali pagelbėti: 15 žmonių – toks maksimalus gyventojų skaičius Šakių parapijos senelių globos namuose.

Istorijos iš pirmųjų lūpų

Vyriausioji globos namų gyventoja Monika čia gyvena jau dešimtmetį. V. Pulokienė prisiminė, jog senolė į globos namus atvyko pagyventi trumpam, tik kelioms dienoms – kol nusilpusias akis pasitikrins pas okulistą. Tačiau užsiliko čia kiek ilgėliau...

Pasikalbėję su Monika, pamatėme šviesaus proto, mielą moterį. Nežinodami amžiaus, nebūtume pasakę, kad po kelerių metų senolė bus šimtametė. V.Pulokienė sakė, jog gydytojai, kas kiek laiko patikrinę Monikos sveikatą, teigia, jog dažnas perpus jaunesnis galėtų tokios sveikatos pavydėti. „Dar ir tavo garbingą jubiliejų, Monikute, atšvęsim“, – pridūrė globos namų direktorė.

Šakių parapijos globos namuose gražu, švaru, tvarkinga. Nuvykome būtent tuo metu, kai senukai jau buvo pavalgę pietus, tad užsiėmė kas kuo norėjo. Valgomasis, kur yra televizorius, tuo metu nebuvo tuščias – dvi moterys mėgavosi serialu. Pasiteiravus, ar patinka gyventi globos namuose, tyliai, tarsi susitarusios, atsakė, jog nenori trukdyti savo vaikams, kurie nuolat dirba – „net ir šventomis dienomis“.

„Dažnai seniems žmonėms būna tiesiog liūdna. Niekas nesako, kad pas vaikus gyventi jiems blogai, tiesiog – liūdna. Juk dažniausiai vaikai dirba, todėl tėvams tenka praleisti visą dieną vieniems, o globos namuose pokalbių kompanioną rasti nesunku“, – pasakojo V.Pulokienė.

Direktorė sakė, jog per 14 darbo šioje įstaigoje metų buvę labai įdomių istorijų, kurios baigėsi ir liūdniau, ir labai laimingai. Buvęs atvejis, kai senoliai, susitikę globos namuose, taip vienas kitą įsižiūrėjo, jog vėliau nusprendė net ir susituokti.

Ne vienerius metus globos namuose gyvenantis Vladas – tikras linksmuolis, kuris, kaip pasakojo įstaigoje dirbančios moterys, liūdėti neleidžia visiems gyventojams.

„Jei Vladas mato, kad kurio gyventojo nėra poilsio kambaryje ar valgomajame, nueina pašnekinti į kambarį, pasiteirauja, kaip sekasi. Jis yra tas žmogus, kuris visus ir pietauti, ir pusryčiauti sukviečia. Mūsų tvarkdarys“, – šypsodamasi pasakojo V. Pulokienė.

Tarsi antra šeima

Kiekvienas į globos namus gyventi atvykęs senolis turi savo istoriją – kartais liūdnesnę, net paslaptį slepiančią, kartais niekuo neišsiskiriančią iš kitų. V. Pulokienė sakė, kad per daug į senolių praeitį nesikiša, domisi tik reikalingiausiais dalykais. Pavyzdžiui, direktorė prisiminė itin liūdną ir sudėtingą situaciją, kai mirus vienai iš gyventojų visoje Lietuvoje ieškojo jos artimųjų, mat žinojo, kad moteris turi du vaikus. Susisiekus su jais, paaiškėjo, jog ji savo vaikų neaugino, todėl ir šie, kad ir kaip skaudu būtų, nesidomėjo savo biologine mama.

 Atvejų, kai globos namų gyventojui mirus ieškomi jo artimieji, kad palaidotų savo giminaitį, yra ne vienas. Kartais artimųjų rasti taip ir nepavyksta. Tuomet žmogaus laidotuvėmis pasirūpina globos namų darbuotojai.

„Man globos namų gyventojai – tarsi antra šeima. Kiekvieną kartą, kai tenka atsisveikinti, būna labai skaudu. Atrodo, kad netenki savo artimo. Vienos senolės ryškias, mėlynas akis dar iki dabar vis prisimenu... Jeigu likimas taip nulemtų, jog likčiau viena, tikrai nenorėčiau gyventi vienui viena dideliame name. Geriau apsistočiau čia, senelių globos namuose“ – išgyvenimais dalijosi V. Pulokienė.

Šakių rajone yra dar dveji globos namai, kuriuose apsigyventi gali to panorę ar gyvenimo priversti senjorai. Kukarskės globos namuose, kuriuose teikiamos ilgalaikės socialinės globos paslaugos pensinio amžiaus žmonėms bei suaugusiems su negalia, gyvena 41 gyventojas, iš jų – 36 senoliai. Kudirkos Naumiesčio parapijos socialinės pagalbos centro senelių globos namuose šiuo metu gyvena 43 senjorai.