Sveikatos ir socialinės politikos komitetas vienbalsiai tvirtina, kad rajone veikiančios keturios šeimynos turi sulaukti didesnio rajono valdžios dėmesio. Tad susitikę su šeimynų motinomis komiteto nariai norėjo išgirsti apie globojamų vaikų kasdienybę, problemas, lūkesčius, poreikius.

„Mūsų tikslas – kad rajone būtų daugiau šeimynų. Gal atsirastų daugiau pasekančių jūsų pavyzdžiu“, – lūkesčiais dalijosi komiteto pirmininkas Arvydas Šlėderis.

Pirmiausiai, kaip mano komiteto nariai, turi būti palankus valdžios požiūris ir konkreti pagalba, ne tik žodžiai. Būtent todėl jau kelintą kartą kalbama apie socialinio padėjėjo etatų steigimą šeimynose. Manoma, kad jie galėtų atsirasti nuo balandžio 1 d. Genovaitė Dobilevičiūtė, viena iš šeimynų motinų, ragino skiriant atitinkamą etatų skaičių atsižvelgti į daugiau kriterijų ir situaciją vertinti objektyviai.

„Jei aš gyvenu viena, tai man etatas, o kitoms mažiau. Manau, turi būti daugiau kriterijų, nes ir kitoms sunku, nors ir vyrai yra“, – mintimis dalijosi G. Dobilevičiūtė.

„Tas pusė etato ar daugiau šiuo metu šeimynoms labai reikalingas. Pavyzdžiui, mano šeimynoje yra septynios nepilnametės, trys pilnametės. Viena susirgo, kaip man nuvežti kitą mergaitę į darželį ir namuose palikti keturmetę vieną?“ – klausimą kėlė Barzduose gyvenanti I. Leleivienė.

Be to, nors šeimoje yra vyras, kiek jis gali prisidėti ir padėti, jei yra dirbantis? O ir vaikai skirtingi. Pavyzdžiui, likimas lėmė, kad jos šeimoje neseniai apsigyveno šešiametė, tai toks vaizdas, kad prisidėjo ne vienas, o keturi vaikai.

Ne lengvesnėmis gyvenimo akimirkomis dalijosi ir Dalytė Jasukynienė. Griškabūdžio seniūnijoje gyvenanti moteris prisiminė: „Buvo situacija, kai šeši maži vaikai, visus juos reikia vežti į darželį, dar gavau trijų mėnesių kūdikį, kuris susirgo ir teko naktį vykti į ligoninę. Tada palikau vaikus močiutei, kuri dar buvo drūta, o dabar ir ją reikia slaugyti. Pamenu, susirgo vyras, paguldė klinikose, likau viena su dvylika vaikų, iš kurių ne vienas sergantis, o dar kūdikis ant rankų. Ką daryti ir kur kreiptis pagalbos? Juk ne tik į darželį nuvežti reikia, bet ir į mokyklą, namie valgyti pagaminti, pamokas sužiūrėti.“

I. Leleivienė atviravo, kad dažnai tiek į jas, tiek į globojamus vaikus visuomenė žiūri kaip į nepilnaverčius. Tam pritarė ir kitos šeimynų motinos. Net mokyklose atkreipiamas dėmesys, kada vaikas atėjo su naujom kelnėm, o kada jo striukė neišskalbta ar sijonas suteptas. Nekalbant apie kaltųjų paieškas, jei kaime kas langą išmušė ar kitą šunybę iškrėtė. Tarsi savaime suprantama, kad „va tas iš šeimynos čia pridirbo“.

„Jei mama ko nepadaro, jai galima atleisti, pateisinti, o šeimynoje viskas matoma daug labiau“, – teigė lekėtiškė Ramalda Burdulienė.

Skaudina moteris ir pasakymai – esą jos tai daro tik dėl pinigų. Beje, pinigų suma nėra tokia, kuri skatintų šeimynų kūrimąsi. Be to, ar dažnas galėtų ir norėtų globoti, pavyzdžiui, 10 svetimų vaikų, nors ir už didelį atlygį? Tuo labiau, kad dažniausiai vaikai turi nemažai problemų, yra sužaloti psichologiškai, patyrę ar matę daug smurto. Negano to, kad gyvenimas jų nelepino, neigiamas visuomenės požiūris taip pat nepadeda atsitiesti. Vaikus globojančios moterys konkrečiais pavyzdžiais vardijo, kaip netgi mokyklose vaikai pastatomi į nemalonias situacijas dėl to, jog yra globotiniai. Pavyzdžiui, prieš klasę turi atsakinėti į klausimus apie šeimą arba gintis ir įrodinėti, kad ja ar juo rūpinasi mama, o ne globėja. Ar nereikėtų džiaugtis, kad svetimą žmogų vaikas noriai priima ir vadina mama? Komiteto nariai negalėjo patikėti, kad taip neprofesionaliai gali elgtis pedagogai. Tad kol visuomenė nebus subrendusi, globojamiems vaikams gyvenimas netaps lengvesnis.

„Aš dabar pradėjau mokytis kartu su vaiku, nes vieną kartą pažįstami sumušė, kitą kartą užpuolė šunys, paskui vėl sumušė, tai dabar į mokyklą važinėjam kartu“, – pasakojo R. Burdulienė.

Apie tai, kad globojami vaikai patiria aplinkinių smurtą, pripažino ir I. Leleivienė. Ji akcentavo, jog kai kas mano:  jei vaikas globojamas, tai su juo galima elgtis kaip nori – stumdyti, mušti, tyčiotis. Pasirodo, kai kam nesuprantama, kaip ir iš kokių lėšų gražiau aprengiami globojami vaikai. Tarsi jų norai mažesni ar jie patys kitokie. Belieka apgailestauti, kad bent kol kas didžioji visuomenės dalis būtent tokia.

Išklausę motinų pasakojimus komiteto nariai tvirtino, jog jų darbas ir atsidavimas neįkainojamas, „išlipantis“ iš darbo kodekso normų, kai nežiūrima, ar savaitgalis, ar laisvadienis, ar liga.

Galiausiai susitikimo metu buvo aptariami socialinių darbuotojo padėjėjų įdarbinimo niuansai. Akcentuota, kad tai turėtų būti šeimynoms pažįstamas žmogus, kuriuo būtų galima pasikliauti, derinti darbo laiką.

„Galbūt man nereikės pagalbos dvi dienas, bet norėčiau, kad padėtų savaitgalį“, – mintimis dalijosi I. Leleivienė.