Dabartiniai savivaldybės vadovai tarpušvenčiu į šventinį susitikimą pirmą kartą pakvietė buvusius rajono vadovus, kurie leidosi į prisiminimus, kaip teko dirbti anksčiau, bei dėkojo už parodytą dėmesį.

Susitikime dalyvavo buvę vadovai Juozas Urbonas, Bernardinas Petras Vainius, Vidas Cikana bei Rimantas Vensas. Amžinybėn iškeliavę Juozas Puodžiukaitis ir Juozas Bertašius pagerbti tylos minute, meras Raimondas Januševičius aplankė ir jų amžino poilsio vietas. Pasibuvime nedalyvavo buvę rajono vadovai Edgaras Pilypaitis ir Romaldas Petras Damušis.

„Noriu padėkoti. Pajutau šilumą, pagerbimą ir tarsi mano sugrąžinimą į rajoną“, – dėkojo Šakių rajono valdytojo pareigas 1990–1994 m. ėjęs J. Urbonas į susitikimą atsinešęs ir tuometinį Vietos savivaldos pagrindų įstatymą, kurį anuomet, sakė jis, visuomet kišenėj nešiojęsis.

Pirmą kartą tokiu surengtu susitikimu džiaugėsi ir B. P. Vainius, pripažinęs, kad ypač senbuviams, prisidėjusiems prie savivaldos kūrimo, toks dėmesys malonus, tad jie noriai leidosi į prisiminimus ir vylėsi, kad toks susitikimas taps tradicinis.
„Kai tapau tarybos pirmininku, buvome 75 deputatai, kai susirinkdavome į salę, buvo jau šilta. Ir buvo du poliai – kairės ir dešinės. O tarybos pirmininku tapau vieno balso persvara“, – prisiminė B. P. Vainius, dvejus metus ėjęs Tarybos pirmininko pareigas, vėliau dirbęs ir vicemeru.

Papildydami vienas kitą J. Urbonas ir B. P. Vainius pasakojo, kaip tekdavo ir į Vilnių važiuoti, baladoti į vienas ar kitas duris, „pramušinėti, kad būtų pastatyta gaisrinė“.

„Vieną kartą taip ant manęs įpyko, kad reikia būtinai atleisti. Tai užsirakino, padarė nepasitikėjimą, pašalinius paprašė išeiti ir susitarė, kad jeigu nepavyks nepasitikėjimas, tai dokumentus sudegins visų akivaizdoje salėje. Nenubalsavo, nepasitikėjimas neįvyko ir tikrai dokumentus sudegino, tada trūko kantrybė, kreipiausi į organus“, – priminimais apie tuometinio darbo peripetijas dalijosi J. Urbonas teigęs, kad nepasitikėjimas tuomet būdavo reiškiamas ir dėl to, kad, pavyzdžiui, esą kažkam neteisėtai buvo paskirtas butas.

Tad nors dabar irgi yra nuomonių skirtumų, tačiau tolerancijos, J. Urbono nuomone, dabar daugiau. B. P. Vainius irgi pridūrė, kad per 30 atkurtos nepriklausomybės metų įvyko didžiuliai skirtumai tiek valdžioje, tiek visuomenėje.

V. Cikana irgi leidosi į prisiminimus, pasakojo daug patirties įgijęs iš tuometinio kolūkio pirmininko Kosto Gliko, supratimą įgavęs ir dėl savo meninės prigimties, važinėjimų, susitikimų su žmonėmis.

„Nuvažiuoji į Vilnių, dalyvauji kažkur, antryt jau saugumas... Užtenka, kad pamini kad ir buvusių vadų pavardes. Taip lipom į tą nepriklausomybę“, – mintimis dalijosi 10 mėnesių 1997–1998 m. vadovavęs V. Cikana ir pripažino, kad dabar jaučia pilnatvę, džiaugiasi nepriklausoma ir laisva Lietuva.

Anot R. Venso, nuomonių skirtumas buvo ir yra, ir tai normalu. Ir Sausio 13-osios įvykiuose ar Baltijos kelyje tikrai ne visi dalyvavo, o keisdavosi vis tie patys, tačiau ir nereikia, kalbėjo 1998–2000 m. mero pareigas ėjęs R. Vensas, kad politikoje visi vienodai galvotų.

Už indėlį į savivaldos bei valstybės kūrimą ankstesniems vadovams dėkojo meras R. Januševičius, o J. Urbonas jam įteikė skaitmeninę laikmeną, kurioje ne tik vaizdo, bet ir garso įrašai iš anksčiau vykusių mitingų, kitų svarbių susitikimų, paklojusių pamatus dabartinei santvarkai.