Kartais tikrai verta, o gal ir būtina kasdienius darbus pastumti į šalį ir leistis į kelionę. Visą rugpjūtį verslininkas, UAB „Bakūžė LT“ vadovas Vaidas Morkevičius praleido Kinijoje ne megzdamas verslo santykius, o keliaudamas piligrimų takais į Kailašą – vietą, kurioje, pasak daugelio, žmogus gali susilieti su Kūrėju. Įkvepiančiam pokalbiui V. Morkevičius pakvietė visus, kuriems įdomios vidinio žmogaus kelio temos, gyvenimo tikslų bei prasmių paieškos. Nors pasakojimas apie fizinę kelionę buvo intriguojantis ir įdomus, vis dėlto į pamąstymus labiau nugramzdino Vaido patyrimai ir suvokimai. Ko žmonės keliauja į tokias vietas, ką jos duoda ir ką galima iš viso to, ką patyrei, pritaikyti gyvenime? Susirinkusius Vaidas iškart įspėjo, jog galbūt kai kurios jo mintys supykdys, kitoms – norėsis prieštarauti: „Kalbėsime apie dalykus, apie kuriuos dažnai visai nesusimąstome, stengsiuosi provokuoti. Nepykite! Tikslas – pasikalbėti apie kitokias patirtis negu mes turime.“
Kai kurie atėjusieji į susitikimą su V. Morkevičiumi jau buvo šį bei tą skaitę apie Kailašą. Kitiems didžioji dalis informacijos buvo naujiena. Mistinis Kailašo kalnas, sako Vaidas, ypatingas tuo, kad bemaž trys milijardai žemės gyventojų, keturių religijų atstovai, jį laiko šventa vieta, o kelionė į jį tampa gyvenimo kelione. Pastaroji, iškart išduoda Vaidas, nėra nei lengva, nei maloni, o ir papulti ten ne taip paprasta. Be to, kalnas, ar kalne gyvenantis Dievas, ne visus priima, ne visiems atskleidžia slėpinius. Nepaisant to, tūkstančiai piligrimų keliauja į tą vietą norėdami susitikti su Kūrėju. Grįžusieji pasakoja apie ypatingas vibracijas ir pojūčius – tokius, kokių niekur kitur pasaulyje nepatirsi. 
D. Pavalkio nuotr.
„To žmonės ten ir veržiasi... Rekomenduoju ten apsilankyti, nes ir pats nesitikėjau to, ką patyriau. Pats norėjau pajusti, kas tai per vieta ir kokią įtaką ji mums daro. Atmetus visas religines antklodes norėjau patirti, kaip ir kas manyje pasikeis ar nepasikeis“, – kalba Vaidas.
Kailašo kalną gaubia daug mistinių faktų. Kad ir, tarkime, faktas, jog jis nuo Šiaurės ašigalio yra nutolęs 6666 km ir dukart po 6666 km – nuo pietų ašigalio. Teigiama, kad jis yra ir 6666 km aukščio. Europos masteliais kalnas būtų gal ir milžinas, bet Tibete tokių yra kur kas daugiau. Vieta ypatinga dar ir dėl to, kad niekada niekas nėra į jį įkopęs, nors bandymų būta. Apie tai sklando įvairios legendos. Kalbama, kad į Kailašą lipo ne viena ekspedicija, tačiau visų kelionės baigėsi nesėkme. Vieni apsisuko atgal, o grįžę iškart paseno ir numirė, kiti prieš pat kopimą prarado motyvaciją... 
Asmeninio archyvo nuotr.
„Gali pasirodyti, jog pasakoju pasakas, bet apie tai galėsime padiskutuoti vėliau“, – nustebusius žvilgsnius pagavęs kalbėjo Vaidas.
Esmė ta, kad jau seniai pastebėta, jog kuo arčiau kalno artiniesi, tuo greičiau kūne vyksta procesai. Tiesa, pats piligrimas šypsosi – nesijaučia keleriais metais pasenęs. 
D. Pavalkio nuotr.
Piligriminė kelionė į Kailašą tarsi susideda iš dviejų etapų. Viena kelionė yra aplink patį kalną – tenka įveikti maždaug 50 km, keliaujama tris dienas. V. Morkevičius aiškina, kad ši kelionė vadinama didžiuoju ėjimu arba didžiąja kora. Dar yra ir mažoji kora, taip vadinamasis vidinis ėjimas, kai visiškai priartėjama prie kalno. Tokia kelionė trunka vieną dieną, o jos metu įveikiama maždaug 16 kilometrų. Būtent jos metu žmonės pasakoja patiriantys sunkiai paaiškinamus procesus – per dieną jų plaukai ir nagai užauga tiek, kiek per dvi savaites namuose.
„Tai dalykai, kurie iš tikro vyksta, juos yra patyręs ne vienas. Kodėl taip vyksta – niekas neatsako, nors buvo matuotas ir magnetinis laukas, atlikti kiti tyrimai“, – pasakoja Vaidas.
Jis pats pasirinko eiti didįjį ratą. Čia pat priduria, kad dar prieš pradėdamas keliauti jautėsi visiškai fiziškai išsekęs, kamavo virškinimo negalavimai, nemiga, kilo temperatūra, tačiau į priekį vedė vidinis nusiteikimas, noras pažinti.
„Kai pradedi eiti, nežinai kaip, bet nueini. Iškart pasakau – jokios euforijos dienos pabaigoje nepatiri, neaplanko joks nušvitimas. Kalnas tave patikrina. Aš važiavau su mintimi, kad važiuoju į svečius, todėl pirmoji diena patikrino, ar tam užteks vidinio nusiteikimo“, – kelionės įspūdžiais dalinasi Vaidas. 
Asmeninio archyvo nuotr.
Pirmą dieną visa grupė, kurioje buvo devyniolika žmonių, ėjo penkiolika kilometrų lyguma, antroji diena, prisimena, buvo sunkesnė, nes prasidėjo kilimas.
„Visas sunkumas, kad nuolat trūksta deguonies. Nemačiau nė vieno, kuris ten jaustųsi energingas. Visada galvoji tik apie kvėpavimą, du žingsnius žengi ir trūksta oro. Esu kopinėjęs ir po kitus kalnus, bet nuvykęs ten supranti, kad nepriskubėsi, kad kelionė bus kitokia. Ten per penkiolika sekundžių žengi vos vieną žingsnį – taip ir velkiesi. Išmoksti vaikščioti neskubėdamas, nori ar nenori – nurimsti.
Labai naudinga pasaulyje, kuriame esame įpratę skubėti“, – savo išgyvenimus pasakoja Vaidas ir priduria, kad daugelis naudojasi deguonies balionėliais, nemažai buvo ir tokių, kurie jau antrąją dieną samdėsi žmones, kurie padeda kelionėje, duoda arklį... Po dienos kelionės ne ką mažiau sunkios ir naktys. Ten juokaujama, kad jei pavyko pamiegoti bent tris valandas, vadinasi, gerai pailsėjai. Ir viskas tik dėl to, kad žmonės nori įminti Kailašo paslaptį, pabūti, kaip jogai sako, Visatos bibliotekoje. Be to, kalnas turi ir kitų ypatingų vietų. Viena jų – daiktų kapinynas, kuriame galima palikti viską, prie ko esi prisirišęs. Kalnas žmonėms padeda išlaisvėti. Dar kalne yra tam tikros jėgos vietos, kuriose žmonės užrašo savo ketinimus. 
D. Pavalkio nuotr.
„Patariama neprašyti nieko materialaus, nes tokius norus kalnas lengvai įgyvendina. Ketinimai užrašomi ant savotiškos vėliavos, kurią reikia dar ir ištempti. Būtent tas veiksmas pareikalauja daug jėgų ir tada supranti, jog ir visi žmogaus ketinimai pareikalauja jėgų, pastangų“, – dėsto piligrimas.
Trečioji diena skirta leistis žemyn. Visa keliauninkų buitis atrodo labai paprastai, todėl gyvenimui tenai geriau iš anksto pasiruošti, nusiteikti.
„Vietiniai apskritai nesiprausia, jie maudosi šventuose dūmuose, valgo labai paprastą ir visada tą patį maistą. Mes gyvenome betoniniame namelyje, į kurį įėjęs iškart supranti, kad ten niekas niekada nieko neskalbia. Netoliese buvo dar ir šventykla, kurioje buvo galima ramiai pabūti. Specialiai nevartoju žodžio meditacija, nes tikiu, kad tik labai mažai žmonių iš tikro supranta, kas tai yra“, – dalinasi Vaidas.
Būtent panašiomis mintimis jis tą vakarą susirinkusius ir nuvedė į antrąją pokalbio dalį, kurioje jam rūpėjo bendrai diskutuojant, kalbantis panagrinėti esmines maldos, meditacijos, žmogaus ir gyvenimo prasmės temas.
„Esu verslo žmogus, praktikas, nesu šiaip koks pasakotojas. Tačiau noriu pasakyti, kad kelionėje su manimi įvyko tokie dalykai, kuriuos sunku nupasakoti. Atsimenu, pasėdėjau šventykloje, patylėjau, o kitą naktį miegant manęs laukė klausimų-atsakymų sesija. Klausimų pats neuždavinėjau. Šioje vietoje visada sulaukiu klausimo – kas tada juos uždavinėjo? Ir kas atsakinėjo?.. Turbūt viską galėčiau paaiškinti tik taip, kad atsiranda tokia terpė, kurią nežinau kaip pavadinti, bet tikriausiai tai terpė, kurioje pats Kūrėjas dalijasi ta informacija, kurios jūs norite. Jis duoda visus atsakymus. O klausimai juk tikriausiai visų panašūs – prasmės paieškos, kas aš ir dėl ko, ką daryti, kad būčiau laimingas. Aš labiausiai norėjau sužinoti, kaip sudėliotas šito pasaulio valdymas ir kodėl mes čia gyvendami jaučiamės nelaimingi. Man buvo įdomu. Tą naktį aš net prašiau, jog leistų man pamiegoti, bet man buvo pasakyta, kad būtent dabar yra tas laikas sužinoti viską, kas svarbu. Dėl to ir suorganizavome šį susitikimą, kad viskuo, ką patyriau, galėčiau pasidalinti. Tie dalykai iš tikro vyksta, jie tikri, galime jais tikėti arba ne... todėl siūlau patiems pakeliauti“, – ypatingus patyrimus klojo Vaidas.
Po V. Morkevičiaus pasidalinimų dar ilgokai netilo diskusijos apie Kūrėją, maldą ir meditaciją, esminį laimingo žmogaus atspirties tašką – ramybę. Susitikti su Kūrėju galima tik tylint, o surasti ramybę trukdo protas ir baimės. Todėl prasmingiausia būtų daugiausia dėmesio skirti dabarčiai, šiai akimirkai, negu murkdytis praeityje ar sukti ateities filmą. Viena po susitikimo tapo aišku, kad nebūtina tempti ant savęs kurios nors religijos antklodę, jog patirtum Kailašo šventumą. Šimtus metų kalnas laikomas ypatingu, nes ten pabuvę žmonės patiria kažką, ką sunku apsakyti žodžiais. Tas „kažkas“ nesileidžia ištiriamas mokslininkų nei pamatuojamas įrenginiais. Tokią vietą nors kartą tikriausiai svajoja aplankyti visi, kurie bent kiek gilinasi į save, mus supantį pasaulį, užduoda klausimus ir ieško atsakymų. Tebūna surastos tokios vietos, nesvarbu – Tibete, Lekėčių miškuose ar vietinėje bažnytėlėje. Tegul tos vietos dovanoja jausmą, kad esi namie.
Aušra iš Valenčių:
