Praėjusių metų pabaigoje Šakių rajono bendruomeniniuose šeimos namuose pradėjo veikti vyrų palaikymo grupė. Tenka pripažinti, kad tai tikrai nėra labai dažnas reiškinys Lietuvoje, o ypač provincijoje, bet su grupe bendraujanti socialinė pedagogė Jūratė Arštikaitienė atvira – tai apie dalijimosi dovaną. Susitikimuose kalbamasi apie asmenines patirtis, kartu ieškoma būdų, kaip atpažinti emocinius poreikius, įvardyti emocijas, jas išreikšti, stiprinti pasitikėjimą savimi, nepaisant visuomenės primestų normų. Grupės užsiėmimuose dalyvaujantys vyriškiai pripažino, kad vien tas poros valandų pabuvimas kartais lyg savaime įkvepia ir išeini palengvėjęs, su šypsena.
J. Arštikaitienė pasakoja apie patį vyrų palaikymo grupės atsiradimą. Viskas prasidėjo nuo vieno sunkesnį gyvenimo periodą išgyvenusio vyruko. Pasak jos, lengviau į grupę pasikviesti tuos, su kuriais vienokiu ar kitokiu būdu jau yra užsimezgęs kontaktas per kitas bendruomeniniuose šeimos namuose vykstančias veiklas. Šią mintį čia pat patvirtina ir vienas šios vyrų palaikymo grupės dalyvių. Jis prisipažįsta jautęsis saugiau vien dėl to, jog pažinojo abu Arštikaičius.
Grupės užsiėmimai nemokami, o susirinkimo vieta ir data skelbiamos internete, galima registruotis palei poreikį ir galimybes.
„Kartais vyrams paramos prireikia tik kuriuo nors gyvenimo momentu, todėl vieni, palankę keletą užsiėmimų, daugiau nebeatvyksta. Kiti lankosi periodiškai. Prasmę užsiimti šia veikla mes matome vien dėl to, kad gal žinia pasieks tą, kuriam reikia, ir jis žinos, kad yra vieta, kurioje yra laukiamas, kad apskritai yra kur ateiti“, – kalba socialinė pedagogė ir priduria, kad labai dažnai apie bendruomeniniuose šeimos namuose teikiamas paslaugas žmonės sužino būtent iš lūpų į lūpas.
Vyrų palaikymo grupėje apsilanko ir kviestiniai svečiai, lektoriai, o temas gvildena pagal tai, kas tuo metu aktualu nariams. Grupės susitikimai vyksta kartą per savaitę ar dvi. Gyvenimas dinamiškas, todėl vieną kartą į grupę ateini su savomis problemomis, o kitą kartą jau pats esi palaikantysis.
„Gyvenimas – viena didelė palata, kas ryte anksčiau atsikėlė ir apsivilko baltą chalatą, tas ir gydytojas“, – taiklią metaforą pamėtėja J. Arštikaitienė, o jai linksėdami pritaria ir grupės nariai.
Vis dėlto tai, kad gyvename provincijoje, lemia ir aplinkinių požiūrį, dar gajos stigmos, kad turint problemų kreiptis pagalbos į specialistus yra gėda, kad automatiškai „esi durnas“. Tačiau bendruomeniniai šeimos namai nepavargsta skelbti informacijos apie siūlomas paslaugas, nes tik taip galima pasiekti žmones. Kad Šakiuose veikia tokia vyrų palaikymo grupė, stebisi ir J. Arštikaitienės kolegos Vilniuje, nes ji reguliariai dalyvauja susitikimuose su kolegomis, dalinasi patirtimi.
„Daug žmonių gyvena užspaudę emocijas, o vos pakalbinti pradeda verkti. Daugiausia klausimų, kaip pastebime dirbdami, žmonėms kelia santykiai. Jeigu tik suvoktume, kad tai, ką matau kitame, yra apie mane, daug kas spręstųsi lengviau. Jeigu taisau kitą, vadinasi, pykstu ant savęs. Mano stygos skamba kitame. Dažnai iš mokymų užsiėmimų dalyviai jau grįžta kitokie nei išėjo... Tačiau bet kuris pokytis nėra lengvas“, – kalba J. Arštikaitienė ir priduria, kad dėl to kartais ir reikia vieniems nuo kitų trumpam atsitraukti – vyrams pakalbėt su vyrais, moterims pabūt moteriškuose ratuose.
Specialistė sako, kad dažniausiai lūžis įvyksta trečiame užsiėmime, nes iki tol dar grupės dalyvius kausto baimė. Tada žmogus nustemba, kad buvo varžomas visuomenės primestų įsitikinimų.
„Jei aš atsiveriu, atsiveria ir kitas – ir ar gali būti taip, kad išėjęs kitą apkalbėsiu?“ – retoriškai klausia J. Arštikaitienė.
Erdvę atvirumui čia padeda kurti tai, kad žmonės priimami tokie, kokie yra, bendrai mokomasi priimti visus savo gyvenimo etapus tokius, kokie jie buvo, priimti dabartį, nes jei galėtų būti kitaip – juk ir būtų.
„Su grupės nariais kalbamės apie tai, kad reikia daryti tiek, kiek galiu, o kai negaliu – nedarau. Mes visi labiausiai norime dėmesio ir būti priimti. Mus juk visą gyvenimą kas nors taiso. Tada mes ir pasimetame, kas aš esu“, – kalba socialinė pedagogė.
Esant žurnalistams, vyrų palaikymo grupės užsiėmimas, žinoma, negalėjo būti nei atviras, nei labai jaukus. Tačiau grupės dalyviai pasidalino keletu minčių, kaip jie atsidūrė grupėje ir ką iš čia išsineša. Dažnu atveju į grupę atėjo, nes jau pažinojo Jūratę ir Saulių (Arštikaičius – red. past.), džiaugiasi, kad užsiėmimuose gauna daug atsakymų į kilusius klausimus.
„Kartais užtenka tik pabūti užsiėmime ir išeinu su natūralia šypsena, gera emocija, man viskas įdomu, vis ką nors naujo sužinau“, – sako vienas grupės narys.
Šiandien mūsų šalyje panašios grupės padeda šimtams žmonių, kurie ieško paramos sunkiausiais gyvenimo momentais, o jų efektyvumas įrodo, kad bendrystė gali keisti gyvenimus. Pati idėja nėra labai nauja – platesnį žinomumą savitarpio pagalbos idėja įgavo 1965 m. JAV, kai Robertas Carkhoffas ir Charlesas Truaksas nusprendė pritaikyti tuo metu „netradiciniais“ įvardijamus metodus, kurių metu apmokyti „paprasti“ konsultantai, turintys specialių įgūdžių, pademonstravo reikšmingus rezultatus, padėdami su sunkumais susiduriantiems asmenims.
Ramūnas iš Šakių:
