Neseniai savo apvalią asmeninę sukaktį paminėjęs buvęs ilgametis ligoninės vadovas, gydytojas chirurgas Algirdas Klimaitis dar prieš interviu atvirai prisipažino, kad dabar mieliau renkasi tylų apmąstymą – tiek apie tai, kas liko praeity, tiek apie šiandieną. Kalbėjimas, pasak jo, blaško, tačiau vis dėlto sutinka pasidalinti tuo, kuo gyvena šiandien – praėjus dvejiems metams, kai ligoninės vairą perdavė į jaunesnes rankas. Kasdienybė pilna paprastų, bet neįkainojamų džiaugsmų – anūkai, sukimasis savoje sodyboje Kriūkuose, mėgavimasis kultūriniu gyvenimu ir kassavaitinis užsukimas į ligoninę. A. Klimaitis nesigaili nei pasirinkęs gydytojo kelią, nei likęs Šakiuose, nes ten, kur žmogaus šaknys, ten ir jo buvimo prasmė.
Apie pašaukimus, pasirinkimus ir likimą
A. Klimaitis neneigia, kad dabar, kai turi daugiau laisvo laiko ir vos kartą per savaitę atvyksta budėti Šakių ligoninėje, daug ką permąsto ir paprastai konstatuoja, kad kiekvienas gyvenimo tarpsnis savotiškai įdomus. Nors jo tėtis kadais norėjo, kad sūnus pasuktų į meno sritį, nugalėjo medicina.
„Galvoju, kad eiti mediko keliu buvo pasirinkimas. Nelabai tikiu kalbomis apie pašaukimą. Ypač dabar, kai gydytojo praktika jau eina pabaigon, geriausiai matyti, ar iš tikrųjų pataikei į tau skirtą sritį. Tai aš su tam tikra abejone gal vis dėlto pasakyčiau, kad taip, pataikiau“, – kalba A. Klimaitis ir prisimena studijų laikais universitete perskaitęs lotynišką sentenciją: „Medicina est ars curandi“ (medicina yra gydymo menas – red. past.).
Pasak jo, čia ir slypi visa esmė. Todėl visur medicinoje, sako, reikėtų prisibijoti amatininkystės. Nors per laiką įgunda rankos, atsiranda gydytojo matymas, bet vis dėlto šiame darbe ir daug nežinomybės. Todėl pašnekovas su nuoširdžiu šypsniu prisimena brangius ir gabius kolegas, su kuriais suvedė likimas, jų posakius, pašmaikštavimus ir patarimus. Nemaža jų dalis jau iškeliavę Amžinybėn.
„Niekad nesvarstau, kaip būtų, jei būčiau nuėjęs kitu keliu – galvoju, kad jeigu būčiau kitur pasukęs, irgi turbūt nebūčiau gailėjęsis. Tiesiog mano tokia nuostata, kad žmogus turi savo likimą, kurį labai nedaug gali koreguoti“, – dalijasi sava filosofija.
Apie gydytojo ir vadovo kasdienybę
1991 m. pradėjęs vadovauti Šakių ligoninei A. Klimaitis dar ilgokai bandė derinti administracinius darbus su gydytojo praktika, tačiau paskutinį dešimtmetį pastarajai sričiai likdavo vis mažiau laiko, nes reikėjo rūpintis organizaciniais reikalais. Todėl dabar, kartą per savaitę atvykdamas į ligoninę kaip budintis gydytojas, jis vėl patiria visą atsakomybių spektrą – dabar darbuojasi mažesnėmis apimtimis veikdamas labai konkrečiai.
„Anksčiau laikiausi principo, kad, tarkime, išoperavus pacientą, turi jį ir prižiūrėti, sekti jo ligos istoriją iki pabaigos, o dabar tempas toks, kad tokios priežiūros dažniausiai niekas nebeteikia“, – mesteli akmenėlį ir toliau garsiai svarsto, kad šiuolaikinėje medicinoje dažnai nueinama į labiau rinkos santykius, kurie skatina progresą, konkurenciją, bet šiuose procesuose pacientai dėl visos skubos nelieka visiškai patenkinti.
Jis visiškai pritaria, kad gydytojo duona nelengva ir tam reikia stiprios valios, tvirtos psichikos... ir žmogiškumo, ypač kai tenka būti mirties akimirkoje ar liūdną žinią pranešti artimiesiems – tai lieka visam gyvenimui. O kiekvieną kartą eidamas operuoti, dalijasi A. Klimaitis, jis eidavo tarsi pirmąjį kartą – su tam tikru valdomu jauduliu, atsakomybe ir su tikėjimu, kad viskas bus gerai.
Kai kalba pasisuka apie ligoninės dabartį, jis negaili gerų žodžių: „Fantastika, kas dabar yra ir mūsų ligoninėje. Aš net negalėjau to įsivaizduoti, nes kai pradėjau administracinį darbą, turėjau tokį septynerių metų planą, mąsčiau, kad padarysime tą, pertvarkysime aną, sutvarkysime vieną ar kitą sritį, tokius gydymo metodus taikysime. Tai va, praėjo 30 su trupučiu metų ir dabar matau, kad tas septynerių metų planas tampa apčiuopiamas. Kai pagalvoji, kokią naivią iliuziją tada turėjome...“
Ligoninės vadovo karjerą A. Klimaitis baigė ant šeštosios sveikatos reformos slenksčio. Jis ir dabar domisi, skaito visas naujienas, jį jaudina daug dalykų, kuriuos mato vykstant, bet neslepia besidžiaugiąs, kad ligoninei vadovauja jaunas ir iniciatyvus gydytojas Ignas Sadauskas. Čia pat jis dalijasi, ko išmoko per tas tris dešimtis ir nesibaigiančią reformų virtinę – svarbu stačia galva nepulti jų vykdyti, nereikia šimtu procentų priimti jų siūlomo „gėrio“, o dar svarbiau nelaukti, kad už uolų vykdymą bus įteiktas medalis, nes tų ligoninių, kurios uoliai pasidavė reformų vėjams, jau tiesiog nebeliko.
„Skaudulys tas, kad rajone sparčiai mažėja gyventojų, todėl, įvertinant šitą faktą bei stebint ligoninės lygį, galima viską pavadint mažu kosmosu, kas čia yra įvykę. Ir nors kartais apninka nerimas, svarbu neprarasti to, kas sukurta, džiaugiuosi, kad ir man tai daugiau ar mažiau pavyko. O visame nerimo dėl geopolitinės situacijos kontekste tas dekoncentruotas ligoninių tinklas galėtų pasitarnauti juk daug labiau...“ – kalba A. Klimaitis.
Apie neįkainojamus turtus
Pokalbiui einant pabaigos link, drįstu pasmalsauti ir apie kasdienybę už ligoninės durų.
„Hobiams laiko kol kas nėra“, – lyg perskaitęs mano klausimą šypsosi A. Klimaitis ir sako pagaliau suprantantis tuos, kurie kasdien neidami į darbą sako, jog neturi laiko. Kas čia per paradoksas?
„Dabar pradėjau mokytis visokių dainelių, pavyzdžiui, kad ir apie žirafą ilgu kaklu. O po jų seka šokiai – mažiausioji iš trijų anūkų Elena groja, o man tenka šokt. Ji padiktuoja hobius. Anūkų aukliavimas yra mūsų kasdienybės dalis“, – pasakoja pašnekovas ir priduria, kad kitą laisvo laiko dalį užima buitis sodyboje, dar mėgsta su žmona nuvykti į koncertą ar į spektaklį, kur nors pasisvečiuoti ar priimti svečius. Koks smagumas, kad Kriūkuose, Klimaičių sodyboje, jau renkasi šešta giminės karta.
„Seneliai ir proseneliai žmogui duoda didelius turtus. Tėvai turi vaikus pagimdyti ir užauginti, o va seneliai gali jiems atiduoti meilę. O jeigu dar gyvi proseneliai... tai proanūkiams garantuotai perduodama išmintis. Kalbu taip, nes pats visa tai patyriau. Summa summarum, šeima, namai yra ta bazė, kuri, ko gero, net ir valstybėje skatina stabilų progresą“, – pamąstymais dalijasi A. Klimaitis.
Jis prisimena, kaip baigiantis medicinos studijoms komisija sunkiai galėjo patikėti labai gabaus studento apsisprendimu grįžti dirbti į Šakius. Dar vėliau buvo etapas, kai su žmona Rita kalbėdavo, jog Šakiuose dirbs tol, kol vaikai pradės eiti į mokyklą. O dabar mąsto, kad jei būtų išvykęs į didmiestį, gal ir būtų turėjęs platesnes karjeros galimybes, bet nebūtų turėjęs nei savo Kriūkų, nei Paežerėlių kapinaičių, kuriose ilsisi kelios kartos. Ieškantiems sėkmingo gyvenimo formulės ar besiblaškantiems prasmių analizėse A. Klimaitis turi paprastą, bet esminį patarimą: „Būk savo krašto patriotas! Stenkis jam atiduoti tai, ką gali, ką turi, ką sugebi ir nelauk, kol jis ką nors tau duos. Man nėra nejauku pereiti per Šakius, sutikti žmones, čia jaučiuosi esantis savo namuose. Čia gyvenau, jei pasiseks, savo Paežerėliuose ir liksiu. Čia su visais galiu pasišnekėti, o dar smagiau, jei galiu su kuo nors jaukiai patylėti, nes mintys panašios. Paprasta iki banalumo, bet juk viskas, kas buvo, yra mumyse, kam gręžiotis atgal ir svarstyti kitokius scenarijus.“
Ramūnas iš Šakių:
