Šiandien kalbamės su šakiečiais Petru ir Gražina Tumomis, kurie sako, kad pensinis amžius jiems kaip savotiškas asmenybės renesansas – laisvas laikas įprasminamas mielais pomėgiais.
Pas P. ir G. Tumas viešėjome praėjusį penktadienį. Mus pasitikę šakiečiai šnektelti pakviečia į paties Petro rankomis pastatytą lauko pavėsinę, kur ant stalo išdėlioti taip pat jo pagaminti mediniai padėklai bei kiti medžio gaminiai. 
D. Pavalkio nuotr.
Pirmiausiai su Petru įsikalbam apie praeitį: jis kilęs iš Plungės r., vėliau įgijo žemėtvarkininko inžinieriaus specialybę Žemės ūkio universitete, o 1974 m. gyvenimas atvedė į Šakius, kur parsivežė ir sutuoktinę – kaunietę Gražiną. Šakių rajone žemėtvarkos srityje Petras išdirbo 40 metų.
„Gyvenom Kęstučio g., gimus dukrytei Astai, padariau smėlio dėžę, o ryte žiūriu – kaimynai ant kraštų susėdę rūko, o dėžės viduryje šunys... Tuomet ir kilo mintis, kad reikia statytis savo namą. Pasivadinau kaimyną ir pasistatėm greta namus Basanavičiaus g., čia gyvenam nuo 1980 metų“, – pasakoja Petras, kartu su Gražina užauginę dukrą Astą ir sūnų Povilą, kurie abu pasirinko mediko specialybę, Tumos sulaukė trijų anūkų. 
Petras Tuma savo rankomis sodyboje yra pastatęs ne vieną medinį statinį, taip pat iš medžio gamina padėklus, radęs miške beržo gumbą ir iš jo sukuria kažką gražaus ir unikalaus. D. Pavalkio nuotr.
P. Tuma ilgai pasakoja apie žemėtvarkininko darbą kolūkių laikais, kuomet buvo vykdomi melioracijos projektai, nelengvą darbą 1991 m. prasidėjus nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesui.
Jau 15 metų Petras pensijoje. Į pokalbį įsijungusi jo sutuoktinė Gražina vaišina gilių kava, sode užaugintų abrikosų uogiene. Pabendravus su Petru ir Gražina supranti – šie senjorai turi tokį vidinį varikliuką: nesiskundžia bloga valdžia, mažomis pensijomis, nekalba apie ligas, bet užsidegę pasakoja apie savo pomėgius. Tad Petras pirmiausiai prasitaria, kad, pasistačius namą, nebuvo kur su šeima kieme vakarais pasėdėti, tai ėmė ir surentė pavėsinę, pagamino baldus.
„Tuomet šeimyna ir sako, kaip būtų gerai žiemos vakarus leisti šiltai prie židinio... Pastačiau dar vieną pastatą, prie atviros krosnies ugnies kepam su žmona ir šakočius“, – pasakoja Petras.
Petrui ir Gražinai Tumoms šakočio kepimas – maždaug tris valandas trunkantis mielas ritualas, ypač šaltais žiemos vakarais – sėdi abu prie židinio, šnekučiuojasi ir, aišku, pasikeisdami suka volą. D. Pavalkio nuotr.
Gražina priduria, kad šakočius kepti pradėjo prieš maždaug 15 metų savo poreikiams švenčių, šeimos susiėjimų progomis.
„Iškepti šakotį užtrunka apie tris valandas, sveria jis apie 4,5 kilogramo. Kepam tik iš naminių kiaušinių. Vyras iškūrena krosnį juodalksnio malkomis“, – pasakoja Gražina.
„Pats maloniausias šakočio kepimas, kai už lango pūga, o čia sėdi šiltai ir suki, suki šakotį židinio liepsnos kaitroje“, – priduria Petras.
D. Pavalkio nuotr.
Toliau P. Tuma pasakoja, kuomet „medis prilipo“, iš miške rastų beržo gumbų drožia įvairius medžio drožinius, gamina ir medinius padėklus, tam turi įsigijęs ir specialius medžio apdirbimo įrankius bei stakles. Visus medinius gaminius naudoja namų reikmėms, padovanoja šeimos nariams bei draugams.
78-erių P. Tuma sako, kad gyvenimas turi būti įdomus: jis jau 50 metų medžioja, yra sumedžiojęs tris vilkus, šypsosi pasakodamas, kad anais laikais po 100 rublių premiją skirdavo už sumedžiotą vilką.
„Man gamtoje būti yra malonumas. Tiesa, sūnus Povilas į medžioklę neina, bet mielai kartu pažvejoja ir sako – pagavai ir paleisk laimikį. O kai vieną kartą sugrįžau iš zuikių medžioklės ir keturmetė dukra Astutė paklausė – tėveli, o ką jis tau blogo padarė, kad tu jį nužudei. Tai nuo karto daugiau nė vieno zuikio nemedžiojau“, – sako Petras. 
D. Pavalkio nuotr.
Gražina priduria: ne amžius riboja žmogaus veiklą. Be minėtų veiklų sutuoktiniai daugiau nei 30 m. kepa gardžią ruginę duoną, kurią pagardina kalendros sėklomis.
„Naminę duoną kepė mano mama Barbora, iš jos ir išmokau. Kai namus pasistatėm, žmonai ir sakau: statom pečių, bus ir kugeliui, žąsiai ir duonutei kepti. Rugius perku iš ūkininko iš Kuro kaimo. Dar vienas ypatumas, kad naudojam Lekėčių šaltinio vandenį“, – atskleidžia Petras prisipažindamas, kad tešlą tai minko jis, o Gražina formuoja kepaliukus.
Petras ir Gražina puikiai moka parodyti, kas yra tikras svetingumas: paragavę naminės duonos, abrikosų uogienės, apdovanoti šių senjorų šypsenomis bei šiluma, pajuntame, kad kiekvienas Tumų namuose yra laukiamas, o pensinis amžius tikrai ne riba mėgstamoms veikloms ir užsiėmimams skleistis.
Ramūnas iš Šakių:
