Šiandien sukanka ketveri metai nuo plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios. Kalbamės su Lietuvos šaulių sąjungos Suvalkijos šaulių 4-osios rinktinės vadu Egidijumi Papečkiu – kokios mintys ir išvados kilo matant karą Ukrainoje.
Priminimas: prieš 12 metų, 2014 m. vasario 20 d., Rusijos Federacija pradėjo nepaskelbtą karą prieš Ukrainą.
„Kai prorusiškas prezidentas Janukovyčius (jo dalyvavimas rinkimuose visą laiką buvo finansuojamas Rusijos), palaidojo ukrainiečių viltis pasirašyti sutartį su ES, pažaboti korupciją ir visiems gyventi geriau, Ukrainos žmonės jį nuvertė. Rusija iš karto įsikišo į kaimyninės valstybės reikalus ir 2014m. pradėjo nepaskelbtą nusikalstamą karą prieš Ukrainą – įsiveržė ir užėmė Krymą, o Luhansko ir Donecko srityse sukūrė taip vadinamas „liaudies respublikas“, – primena E. Papečkys pridurdamas, kad tuo metu Ukrainoje buvo politinis vakuumas, po ilgų Rusijos okupacijos ir dominavimo metų gyveno daug rusų tautybės arba prorusiškų gyventojų, kurie palaikė Rusiją. – Kryme buvo dar blogiau – čia išėję į atsargą mėgo apsigyventi sovietinės armijos karininkai, kurie dar labiau padidino prorusišką kontingentą, o jie ir jų šeimų nariai aktyviai dalyvavo užgrobiant pusiasalį.“
Kalbantis su šaulių rinktinės vadu, šis pabrėžia: „Prisimenate, tuo metu daug kas sakė – Rusijai nereikia Ukrainos. 2022 m. paaiškėjo, kad labai reikia – Rusijos armija įsiveržė į šalį, apšaudė raketomis ir bombardavo civilius miestus.“
E. Papečkio nuomone, Kremlius turėjo aiškų planą – įsiveržti su karinėmis pajėgomis, oro desanto ir specialių operacijų karius permesti į Kyjivą, sučiupti Volodimirą Zelenskį, svarbiausius vyriausybės ir Rados narius ir juos nužudyti. Ukrainos prezidentu paskelbti artimą asmeniškai Putinui oligarchą Viktorą Medvedčiuką ir taip greitai, „per tris dienas“, perimti į savo rankas visą Ukrainą.
„Netikėtumu tapo žmonių pasipriešinimas. Likus kelioms dienoms iki įsiveržimo ginklai buvo išduodami visiems norintiems prisijungti prie teritorinių gynybos pajėgų, ir tokie apginkluoti paprasti gyventojai Kyjive išgaudė rusų „specnazo“ grupes. Ryžtingas pasipriešinimas sustabdė puolimą, o netrukus rusai buvo priversti trauktis nuo Kyjivo, – teigia rinktinės vadas. – Rusijos pajėgos nebūtų įsiveržę taip giliai, jeigu Lukašenka prieš pat karą nebūtų priėmęs rusų grupuotės ir leidęs apšaudyti Ukrainą iš Baltarusijos teritorijos. Ukrainiečiams teko skubiai keisti gynybos planus ir susilpninti pajėgas kitose vietovėse, kuo agresorius ir pasinaudojo.“
Rinktinės vado nuomone, Kremliaus planus sujaukė ir didelio masto parama, kurią suteikė Vakarai. Ne tik valstybės ir žmonės, aukoję ir toliau savo asmenines lėšas ir laiką. Rusija atsakė bauginimais, civilių bombardavimu ir kankinimais. Kiekvieną žiemą raketomis daužo energetinę infrastruktūrą, tikėdamiesi kad likę be šilumos, vandens ir elektros Ukrainos žmonės pasiduos.
„Rusijai, kurią įsivaizdavome kaip neįveikiamą galybę, per ketverius metus pavyko užimti tik nedidelę dalį Ukrainos teritorijos. Ir tam teko pasitelkti kalinius, samdinius iš Afrikos ir Azijos, o Šiaurės Korėja atsiuntė karius, artilerijos sviedinius ir raketas, o be Irano bepiločių „Shahed“ Kremlius nebūtų galėjęs terorizuoti Ukrainos žmonių užnugaryje“, – sako E. Papečkys.
Anot jo, Kremliaus perspektyvos nieko gero nežadančios – ukrainiečiai kovoja ryžtingai, Vakarų parama užtikrinta. Rusija nelaimėjo nė vieno didelio karo be Vakarų paramos, kuri šį kartą yra skirta ne Rusijai, o Ukrainai. Ekonominė padėtis Rusijoje stabiliai blogėja, kol kas ją gelbsti tik šalies dydis, turimi gamtiniai ištekliai ir be saiko spausdinami rubliai, bet tai tik garantuoja didesnes problemas ateityje. Kita vertus, Kremliaus režimas negali imti ir tiesiog atsitraukti, nes tai būtų garantuotas jo žlugimas. Tai reiškia, kad Putinas ir jo aplinka dar kariaus, už tai mokėdami ne tik ukrainiečių bet ir rusų gyvybėmis.
„Kariaus tol, kol politinis spaudimas, ekonominės sankcijos ir pralaimėjimai (ir nepasiektos pergalės) fronte, milžiniška imigracija iš Centrinės Azijos ir nacionalinė priešprieša (ji Rusijos viduje labai didelė) privers režimą trauktis atgal arba susprogdins Rusiją iš vidaus“, – sako rinktinės vadas.
Anot E. Papečkio, yra ir gerų žinių: agresija prieš Ukrainą sustiprino NATO, privertė pasirūpinti savo (kartu ir mūsų) saugumu. Lietuva 1994 m. pasirinko stoti į NATO, o Ukraina nusprendė savo saugumą užtikrinti draugaudama su Rusija. Matome, kuo ši „draugystė“ baigėsi.
E. Papečkys pokalbį užbaigia tokiomis mintimis: „Poligonas, kuriama divizija, didinamos lėšos gynybai, sąjungininkų kariai Lietuvoje – visa tai garantuoja Lietuvos saugumą. Tik ginkluotas atgrasymas leidžia mums jaustis saugiai ir užtikrinti mūsų vaikų ateitį. Juk dėl jų ir gyvename, statome, kuriame ir neleisime viso to sugriauti.“
Eduardas iš Griškabūdžio:
