Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Jūratės Šnipienės kepinių ragavo ne tik griškabūdiečiai, ji tęsia Zanavykijos krašto kepėjų tradiciją – kepa šventines egles. Atradusi dar vieną pomėgį, artėjant Velykoms, sukdamasi virtuvėje neriasi iš kailio, kad spėtų visų pageidavimus išpildyti.

Griškabūdžio centre esantys tautodailininkės, pedagogės J. Šnipienės namai nuolatos būdavo pilni kepinių kvapų: namine duonute, morengais, kanelėmis, įvairiais pyragais ji džiugindavusi šeimą ir draugus.

Jūratė mėgo kepti, bet niekada nemanė, kad tai galėtų būti ir jos verslas. Užklupus karantinui, be veiklos negalinti sėdėti moteris įregistravo individualią veiklą pagal pažymą, o gavusi Veterinarijos tarnybos leidimą vykdyti numatytas veiklas, pasinėrė į naują pomėgį.

„Sulaukdavau atsiliepimų iš kolegų, pažįstamų, kad mano kepiniai patinka, tad nusprendžiau veiklą plėsti. Niekad negalvojau, kad kepsiu eglutes, bet kartais atsitiktinumai pamėtėja idėją. Taip ant Kalėdų stalo puikavos pirmoji mano kepta eglė“, – apie verslo idėjos pradžią pasakoja griškabūdietė.

Anot jos, nauja veikla pradžioje pareikalavo nemenkų investicijų – teko pagal Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos reikalavimus įsirengti atskirą virtuvę. J. Šnipienė pasidžiaugė, kad įsigaliojo supaprastinti maisto tvarkymo namuose reikalavimai, taikomi privačiose patalpose nedideliais kiekiais gaminam maistui.

„Reikėjo patalpą pritaikyti kepyklai, paisyti visų higienos reikalavimų, susipirkti įrangą. Labai dėkoju žentui, kuris padėjo atlikti patalpos remonto darbus ir paspartino įsiruošimą“, – pasakoja J. Šnipienė.

Vienas iš pagrindinių Jūratės kepinių – lietuviška eglė. Jūratė vardija, kad gaminiui iškepti reikalingus produktus – kiaušinius, sviestą, grietinę, miltus – naudoja tik natūralius. Moteris pripažįsta, kad eglei pagaminti reikia nemažai laiko.

Griškabūdietė Jūratė Šnipienė atrado dar vieną malonų pomėgį – kepa šventines egles ir kitus kepinius, o įteisinti veiklą paskatino karantinas. D. Pavalkio nuotr.

Anot J. Šnipienės, iškeptą eglę galima laikyti iki mėnesio, tik svarbu tinkamos laikymo sąlygos. Pačios populiariausios 1–1,5 kg svorio eglės. Be eglių, J. Šnipienė kepa morengus, kaneles, naminę duoną.

Anot Jūratės, naminės duonos receptą ir raugą ji parsivežė iš mokymų Kauno kolegijoje ir seniai kepa savo šeimai, todėl duonos parduotuvėje neperka. Kepa ruginę duoną su įvairiom sėklom arba desertinę su džiovintais vaisiais.

„Tik savaitę duris atvėrė „Jūratės kepiniai“, sunku prognozuoti, kokios duonos klientai pageidaus, tačiau dauguma žmonių siekia sveikos mitybos, manau, kad pamėgs ir mano kepamą duonutę“, – svarsto pašnekovė.

Pasiteiravus apie ateities planus, J. Šnipienė sako, kad kepinių asortimento kol kas plėsti nežada, bet priduria – ką gali žinoti, ko klientai paprašys ir ji sugalvos imtis naujų saldumynų kepimo.

„Prasigyventi iš šios veiklos... vargu. Socialiniuos tinkluos gausi pasiūla įvairių kepinių. Aš negaliu šiaip sau sėdėti ramiai namuose. Mezgu riešines, veriu šiaudinius sodus, per karantiną, manau, tinkamas laikas susikurti dar vieną mėgstamą veiklą. Kol kas egles kepu pagal užsakymus“, – sako J. Šnipienė.

Artėja Velykos, anot pašnekovės, nors šventės šiemet vis dar kitokios, tačiau pasipylė eglių užsakymai, todėl ji kepyklėlėje praleidžia iki vėlumos, o jai didžiausia motyvacija, kuomet sulaukia iš klientų pagyrų.