Grįžusių namo iš emigracijos žmonių istorijos jau nebestebina, tačiau kiekviena savaip įdomi, apipinta džiaugsmais ir nerimais. „Į Lietuvą norėjau visomis keturiomis“, – pro šypsnį kalba antrus metus Lukšiuose su šeima gyvenantis Martynas Papievis. Jo žmona Sigita baigia prisijaukinti vyro gimtinę bei pakviečia užsukti į jų mikro fabriką, kuriame gimsta makro skoniai. Šeimos verslas pakrikštytas užsienietišku „Rocky spoon“ (akmeninis šaukštas – red. past.) vardu, tačiau iš dailių stiklainėlių besiveržiantys padažų, pagardų ir džemų skoniai lietuviškam gomuriui, panašu, tinka ir patinka.
„Viskas buvo atsibodę“, – paklaustas, kas paskatino prieš dvejus metus po 17 metų grįžti iš Jungtinės Karalystės, atsako M. Papievis. Jis sako, kad paskutinius penkerius metus emigracijoje galvojo apie grįžimą namo, dairėsi sodybų tarp Kauno ir Šakių, vėliau dar sukrito ir asmeninės aplinkybės, kurios padiktavo aiškų supratimą: reikia dabar. Žmona Sigita prasitaria, kad mintį apie grįžimą jaukinosi mažiau entuziastingai nei jos sutuoktinis, tačiau suprato, kad, auginant keturis vaikus, reikia daryti sprendimus, kol dar patiems mažiausiems neįsivažiavo angliškoji mokykla. Jungtinėje Karalystėje abiem sekėsi gerai – jie sukosi maisto pramonės srityje, pakako uždarbio, sako, kad niekad nėra sulaukę užgauliojimų, kad yra svetimšaliai.
„Tačiau vis norėjosi savos erdvės, norėjau į Lukšius, kad vaikai galėtų lakstyti po pievą taip, kaip aš tą dariau vaikystėje“, – atviras Martynas. 
Kol kas siūlomi aštuoni skoniai, bet Sigitos galvoje sukasi nauji receptai – pasvajoja apie aštresnį pagardą, ką nors su slyvomis, o ateityje norėtų turėti ir ekologinę produktų liniją. L. Morkūnienės nuotr.
Svajonei buvo lemta išsipildyti. Lukšiuose jie įsikūrė Martyno močiutės namuose, o erdvės aplink leido pasvajoti ir apie nuosavo verslo kūrimą. Tiesą sakant, jau grįždami Papieviai turėjo ne tik nuosavo šeimos verslo idėją, bet ir planą. Pirmąsias meškeres mėtė dar būdami Anglijoje, tyrinėjo rinką, ragavo, domėjosi ir net virė pirmuosius padažus.
„Per tiek metų jau buvo pabodę dirbti kitiems, norėjosi kažką ir patiems pabandyti“, – kalba abu. Adaptacija Lietuvoje Papievių šeimynai įvyko gana sklandžiai. Gal kiek ir reikėjo apsiprasti, bet vaikai pasklido po mokymosi įstaigas tėvams palikdami laiko žengti pirmuosius žingsnius šeimos verslo kūrimo procese.
Martynas svarsto, kad visada yra du pasirinkimai – arba mokėti pinigus ir samdyti specialistus, arba aukoti laiką ir bandyti viską pasidaryti pačiam. Kurdami „Rocky spoon“ jie pasirinko antrąjį variantą, nes darbuodamiesi maisto sektoriuje sukaupė nemažai vertingų žinių apie maisto gamybos subtilybes ir standartus. Už ūkinių pastatų netruko išdygti, kaip abu juokiasi, mikro fabrikėlis, kuriame daugiausia sukasi ir paradui vadovauja Sigita. Ar tik nebus šis verslas gimęs dėl to, kad jų šeima tiesiog labai mėgsta gaminti? Sigita šypsodamasi purto galvą, bet jei kalba pasisuka ne apie kasdienę gamybą šeimai, o daugiau apie kūrybą virtuvėje, tai ūpo ir fantazijos ji nestokoja. Toks pat entuziastas yra ir Martynas.
„Iškart žinojome, kad norime verslo, susijusio su maistu, svajojome kurti tokią produkciją, kurią, tarkime, galėtų įsigyti restoranai, kavinės, gurmaniškos krautuvėlės. Mąstėme, kad pasiūlydami savo pagardus galėtume sutaupyti laiko virtuvės šefams ir žmonėms, nes tai, ką esame sukūrę, nepatikėsite, tinka prie... visko – sūrio, lašišos, ikrų, daržovių, mėsos ar krekerių. Niekada nedaliname rekomendacijų ragaujantiems, kad neužgožtume jų pačių fantazijos“, – pasakoja šviežiai iškepti verslininkai. 
L. Morkūnienės nuotr.
Pavadinimas „Rocky spoon“ gimė tarpusavyje dalinantis mintimis, svarstant, kokią žinutę turėtų nešti šie padažai ir pagardai.
„Iš pradžių galvojome apie akmeninį šaukštą, nes Anglija... uolos... akmenys, o paskui pastebėjome, kad žodį „rocky“ dar galima susieti ir su roko muzika. Taip viskas ir sulipo į tokį skonio ritmą“, – pasakoja Sigita ir vedasi į mikro fabrikėlį. Jame jau gimė ir aštuoni skoniai – nuo karamelizuotų svogūnų, sodrių pomidorinių skonių iki morkos bei kanapės dueto ar egzotiškojo mango.
„Prieš kuriant daug ragavome, domėjomės, kokius skonius galima rasti Lietuvoje, ko rinkoje dar trūksta. Dar vienas motyvas, lėmęs, kad ėmėmės šitokio verslo – mums tėvynėje lyg ir pritrūko tikrai skanių padažų bei pagardų. Gal dėl to, kad čia dar tik pratinamasi derinti įvairius skonius, pagrindinius patiekalus ir užkandžius gardinti čatniais, padažais“, – svarsto Sigita.
Nors dar tik žengia pirmuosius žingsnius šiame versle, šeimyna aktyviai leidžiasi į muges, pristatymus, savo produkciją pateikė degustacijoje dalyvavusiems ragautojams.
„Pirmosiose mugėse pastebėjome, kad sunku žmones įtikinti paragauti. Jie žiūri atsargiai, o pamatę raudoną spalvą iškart mano, jog bus gal labai aštru. Užtat, išdrįsę paragauti, maloniai nustemba“, – pasakoja moteris.
Kol kas žaliavas perka iš visur, bet vis pasvarsto ir apie bendradarbiavimą su vietiniais ūkininkais, ateityje norėtų turėti ir ekologišką liniją ir dar didesnę skonių įvairovę. Paklausti, ar verslo pradžia neišgąsdino, tiek Martynas, tiek Sigita šypteli, kad kol kas norisi triskart spjauti per petį, nes pradžia sklandi: „Yra susidomėjimas, mus sutinka labai palankiai, gal ir dėl to, jog ši niša rajone buvo lyg ir laisva, o žmonės neabejingi rankų darbo padažams, supranta ir vertina kokybę.“
Kol Sigita pluša fabrikėlyje prie padažų, Martynas atlieka pilkojo kardinolo vaidmenį ir kartu rezga ir antrojo verslo planą – žada užsiimti liofilizavimu, o vėliau abu verslus gal net sujungti. Tačiau galvojantiems, kad Roma buvo pastatyta per naktį, jis iliuzijas išsklaido – reikia ne tik idėjos, bet ir santaupų, be to, laiko ir išmanymo.
Aušra iš Valenčių:
