Kai „Varpo“ dramos studija prieš devynerius metus pirmą kartą dalyvavo kasmetiniame teatrų festivalyje, į pačiuose Italijos pietuose esančią Sicilijos salą vyko nepažinodami nieko. Tačiau neilgai trukus tarp lietuvių ir vietinių siciliečių užsimezgė jau beveik dešimtmetį trunkanti draugystė.

 

 

 

„Viskas prasidėjo nuo atsitiktinumo,“– sakė „Varpo“ dramos studijos vadovė Vilija Meškaitienė. Būtent atsitiktinumo dėka pirmojo vizito Palazzolo Acreide miestelyje metu lietuviai apsilankė restorane, kurio šeimininkas pasirodė esąs labai šiltas ir svetingas žmogus. Nors italai garsėja savo draugišku būdu ir gera nuotaika, toli gražu ne visi sugeba tokį pirmą įspūdį išlaikyti ilgai. Šakiečiams vis dėlto pasisekė – jau patį pirmą kartą apsupti itališko svetingumo ir sočiai pavaišinti vietiniais valgiais, jie ir toliau kasmet lankosi tame pačiame restorane. Ilgainiui tradicija tapęs vakarieniavimas Tancredi restorane išaugo į draugystę.

Savaitės Sicilijoje draugams tapo per mažai. Bendravimas nenutrūkdavo net šakiečiams grįžus į Lietuvą – jie rašydavo vieni kitiems, domėdavosi, kaip sekasi, o per didžiąsias šventes keisdavosi dovanomis. Įdomiausia tai, jog tokiai šiltai draugystei užsimegzti nesukliudė kalbos barjeras. Nei dramos studijos vadovai, nei patys mokiniai itališkai nekalbėjo, o italai, be abejo, negalėjo pasakyti nė žodžio lietuviškai. Nors kalbos nemokėjimas jų bendravimą ir apsunkino, bet tai įrodė, jog artimam ryšiui pajusti svarbiausi ne žodžiai.

Bėgant metams draugystė tarp lietuvių ir italų tik stiprėja. Vis nauji dramos studijos auklėtiniai stato antikinius spektaklius ir jau nemažas jų būrys spėjo paviešėti Sicilijoje, grįžę į Šakius pabaigti mokyklą ir, neatsispyrę Italijos grožiui, dar kartą nukeliauti į svetingus ir gražius Italijos pietus. Juos Palazzolo Acreide miestelyje mielai priima ne tik Tancredi, jau draugais tapę teatrų festivalio organizatoriai, bet ir kiti vietiniai, su kuriais lietuviams teko laimė susipažinti. Ypač artima draugystė sieja lietuvius ir italą Tancredi. Būtent jis nepabūgęs ilgos kelionės jau ne vienerius metus vasarą atvyksta aplankyti draugų Lietuvoje.

Šiais metais į Šakius Tancredi atvyko su sūnumi ir jo draugu. Trys italai Lietuvoje viešėjo visą savaitę. Per tą laiką jie ne tik susitiko su seniai matytais draugais, bet ir aplankė daug nematytų Lietuvos vietų. Kelionėse juos lydėjo ištikimiausi draugai – „Varpo“ dramos studijos vadovai ir mokiniai. Kaip sakė vienas iš siciliečių, svarbiausia yra gera kompanija. Jie grožėjosi Lietuvos miestais, pajūriu ir merginomis. Kelionę pradėję Vilniuje, jie apsilankė ir Šakiuose, ir Klaipėdoje bei Palangoje, o, prieš išskrisdami atgal į Italiją, dar baidarėmis išbandė Dzūkijos upes.

Pasakodamas apie savo įspūdžius, Tancredi džiaugėsi, jog Lietuvoje šiais metais toks gražus oras. Kol šakiečiai slėpėsi nuo saulės, jis nė nemanė ieškoti pavėsio – prie karšto ir tvankus oro, kai temperatūra siekia trisdešimt laipsnių, jis pripratęs. „Sicilijoje tokie orai man yra kasdienybė,“– juokėsi jis. Dar didesnis karštis tvyro virtuvėje prie krosnies, kur Tancredi kepa savo garsiąsias picas. Jas pamilo ne vien šakiečiai, bet ir kasmet vykstančių picų čempionatų vertintojai. Picų kokybę patvirtina aukšti Tancredi picoms skiriami balai. Tiek Italijoje, tiek visoje Europoje jis yra tarp geriausiųjų.

Buvusi dramos studijos auklėtinė Justina su malonumu prisimena Siciliją. Atmintyje išliko ne vien pasakiško grožio Italijos peizažai, draugiški žmonės, žydra jūra ir geras oras, bet ir maistas. „Vakarieniaudavom kokias dvi valandas,“– prisimindama italų valgymo įpročius juokėsi ji. - Prisivalgydavom tiek, kad nelabai ir tilpdavo. Visko norėdavosi paragauti.“ Lietuvoje tokios maisto kultūros nėra, tačiau lietuviški patiekalai sotūs ir alkiui numalšinti jų daug nereikia. Tuo tarpu prie jūros gėrybių, picos, vaisių ir daržovių gausos pripratusiems italams tokie patiekalai kaip cepelinai ar šaltibarščiai atrodo keistai. Jaunieji italai nesiryžo išbandyti neįprastai atrodančios rožinės sriubos, o Tancredi juokėsi iš jų sakydamas, jog daug praranda.

Maistas – viena populiariausių temų, kurias aptaria susitikę draugai. Tancredi skuba papasakoti, ką naujo pristatė restorane, o šakiečiams telieka klausytis ir iš anksto sudarinėti sąrašą valgių, kuriuos reikės būtinai paragauti kitąmet nuvykus į Siciliją. Šiais metais Tancredi pradėjo kepti ilgąsias picas – jos siekia 50 centimetrų ir turi du skirtingus picų įdarus. „Tokio patiekalo užtenka trims asmenims.“– sakė jis. Tačiau Italija – ne vien picų šalis. Jei į Lietuvą atvykusiems svečiams keistai atrodo šaltibarščiai, tai mums ne ką mažiau keista valgyti arklieną ar laukinių gyvūnų mėsą. „Mums tai įprasta,“– pečiais gūžčiojo Tancredi, kai lietuviai ėmė baisėtis dar negirdėtomis italų virtuvės keistenybėmis.

Draugystė tarp lietuvių ir italų sieja ne vien vyresniuosius. Kartu su Tancredi į Lietuvą atvykęs jo sūnus ir draugas ne ką mažiau bendravo su šakiečiais. Gerai praleisti laiką šakiečių dramos studijos auklėtinių kompanijoje nesutrukdė nei kalbos barjeras. „Jei tik yra noro, galima rasti įvairių būdų leisti laiką su draugais,“– pasakojo šakietė. Kartu apsilankę Lietuvos pajūryje, jie spėjo ir apžiūrėti jo apylinkes, ir pasimėgauti saule, ir išsimaudyti jūroje. Laikas neprailgo, o dieną smagiai praleido ir šakiečiai, ir svečiai iš Sicilijos.

Panašu, jog draugystė nesibaigs dar ilgai. Nors savaitgalį siciliečiai jau grįžo namo, prieš išvykdami jie suplanavo, kada susitiks kitą kartą. Metai bėga ir po kiekvieno susitikimo ryšys tarp draugų vis stiprėja. Kaip sakė Tancredi, kreipdamasis į gausų būrį savo draugų. Kaskart atvykęs į Lietuvą jis jaučiasi laukiamas, o lietuviai ir italai – jau nebe draugai, bet tarsi viena didelė šeima.