Šakietis prasitarė, kad ruoštis konkursui pradėjo nuo rugsėjo mėnesio. „Išsiskirti iš gausaus jaunųjų talentų būrio gali tik nepriekaištingai atlikęs pasiruoštą kūrinį, - teigė klarnetininkas. – Konkursas vyko įspūdingoje koncertų salėje, be žiūrovų, visiškoje tyloje. Prieš mane sėdėjo tik dešimt vertinimo komisijos narių. Tad reikėjo suvaldyti jaudulį ir pasirinktą kūrinį sugroti be mažiausios klaidelės. Ir man tai pavyko.“ Eriką į konkursą lydėjo jo mokytojas ir didžiausias autoritetas – profesorius Kęstutis Bliujus ir koncertmeisterė Ieva Benetienė.
Jaunuolis džiaugėsi, kad po konkurso turėjo galimybę pasigrožėti Viena. „Nerealus miestas. Nenorėjau iš jo išvykti. Ne veltui sakoma, kad pradėjus keliauti, nereikėtų pradėti nuo Austrijos sostinės, nes po to visi kiti Europos miestai nublanksta“, - neslėpė susižavėjimo šakietis, pasivaikščiojęs po Vienos miestą.
Klarnetu Erikas pradėjo mokytis groti nuo aštuonerių metų. Nors pirmoji jo savjonė buvo išmokti groti saksofonu, tačiau tėtė, visiems gerai žinomas Sintautų liaudiškos muzikos kapelos „Liociai“ vadovas Albinas Šlakaitis, jam patarė pirmiau išmokti groti klarnetu. Kai pasiteiravome, kodėl, sužinojome, kad išmokus groti klarnetu, saksofonu groti beveik vienas juokas. Na, o pradėjus groti saksofonu, klarnetu išmokti groti daug sunkiau dėl tam tikrų šių muzikos instrumentų skirtumų.
Erikas groja ne tik klarnetu, nesvetimi jam ir mušamieji instrumentai. Tėčio vadovaujamoje kapeloje jis – dešinioji ranka. Muzika - Eriko hobis. Todėl jau niekieno nestebino ir tas faktas, kad savo ateitį jis susiejo su muzika. Baigęs vidurinę mokyklą, vaikinas įstojo į Kauno J. Gruodžio konservatoriją, kad galėtų toliau tobulinti savo grojimo klarnetu įgūdžius bei tapti profesionaliu muzikantu. Be klarneto, šakietis dar mokosi groti fortepijonu. Tai antroji jo specialybė. „Nežinau, su kuo dar galėčiau susieti savo gyvenimą, jei ne su muzika“, - atviravo šakietis.