Menininkas yra kūrėjas, gebantis kurti, perkurti ir sukurti tai, kas buvo, bet kartu niekuomet ir nebuvo sukurta. Tai žmogus dažais išteptomis rankomis ir „spalvotais smegenų vingiais“, dėl kurių tikrovė tampa nebe tokia tikroviška, bet kur kas malonesnė už bet kurį tikroviškumą. Tai žmogus, kurio būtis meniška. Norėčiau Jums pristatyti menininkę Adelę Liepą Kaunaitę.

Besimokydama Lukšių Vinco Grybo gimnazijoje Adelė Liepa Kaunaitė baigė Šakių meno mokyklą. Vilniaus dailės akademijoje 2013 m. apsigynė bakalauro diplomą. 2015m. pabaigė magistratūrą. Ji žinomo dailininko ir Šakių meno mokyklos mokytojo Vytauto Kauno dukra.

Nuo 2007 metų rengia personalines parodas, dalyvauja užsienio ir Lietuvos grupinėse parodose, tarptautiniuose pleneruose, kuria meninio pobūdžio projektus, performansus.

Prieš mėnesį galerijoje „Menų tiltas“ Vilniuje buvo atidaryta naujausia menininkės darbų paroda „Dama, kuri atskrido Žemėn“.

Tikriausiai neverta klausti, kodėl pasirinkai būtent meną. Iš tavo atsakymo viename interviu galima suprasti, jog ne tu jį pasirinkai, bet jis pasirinko tave. Tad kaipgi gyvena žmogus, kurio galvoje tiek daug įvairiausių spalvų? Kokia yra tavo įprastinė ar pati neįprasčiausia diena?

Gyvenu – kartais šmaikščiai, kartais šuns kailyje pasislėpusi. Visos dienos tarsi pasakų organizmai. Neturiu įprastinių dienų. Visos jos sudėtingiausios, negaliu išskirti vienos, nes kitos gali įsižeisti, o tada tektų iššokti iš paveikslo pas mielus keturgalvius žmogelius iš kitos galaktikos. Geriau neapkalbėti žmonių ar dienų joms nesutinkant ar to negirdint.

Kaip reaguoji, kai visuomenė menininkams lipdo tam tikras etiketes. Pavyzdžiui, menininkui dažnai klijuojama „maištininko“ etiketė, esą jis visad ieško naujų būdų, naujų formų, naujų prasmių laužydamas senąsias arba joms oponuodamas, tačiau ką reiškia būti „maištininke“, kai tavo tėtis taip pat yra vienas iš jų? Ar dažnai tenka maištauti ir prieš jį? Ar menas tau apskritai siejasi su maištu?

Etiketės nebus blogesnės kaip menininkas. Todėl aš statybininkė. Menininko etiketei klijuojama viskas, kas neatitinka normų. Aš ne taip gyvenu, kad stengčiausi ką nors nuplėšti. Etiketės visur, daugybę jų duoda akimirksniu nuplevėsuojantys žmonės. Jas kabina ir patys menininkai, lygindami su kitais. Mes su Tėte tikri žmonės, mums nereikia užsidėti dirbtinės maištininko etiketės, kad būtume tokie, kokie nesame, mums per akis užtenka to, kokie esame. Menas man siejasi su maistu, ne su maištu. Elgesio treningas, gal kada tapsime žmonėmis.

Ar menas tau padeda jaustis laisvai? Ar paveiksluose vyraujančios spalvos padeda atrasti, atskleisti save ar greičiau leidžia nuo savęs pabėgti?

Laisvė... Aš visa šia demokratijos pasaka apskritai nelabai tikiu. Būnu/esu visada laisva tiek, kiek įmanoma. Menu galima naudotis, sukurti terpę, pavyzdžiui, performansą ir duoti tos išganingos laisvės kitiems. Dirbtinai sukelta, bet laikinai tikra, koks paradoksas! Niekada nebėgau nuo savęs, greičiau priešingai, gaudžiau kiekvieną savo atplaišą, su jomis gyvenu iki šiol. Spalvos yra spalvos. Paveikslų tikslai? Hmmm, kuo čia dėta? Gal čia šuo viską nutapė?

Ar tikrovė tau yra tikresnė, artimesnė, galiausiai – priimtinesnė? Jei galėtum rinktis – tapti ryškiaspalve moterimi paveiksle ar likti Adele Liepa, ką pasirinktum? Kodėl?

Pasirinkčiau visokeriopai likti savimi; su visais plaukais ant kojų. Paveikslas – kitas asmuo. Visai nenoriu kaboti pas kažką ant sienos. Tikrovė? Aš ir taip gyvenu neadekvačioje „tikrovėje“.

Ar šiandienos pasaulis daro įtaką tavo paveikslų motyvams? Ar jie prisitaiko prie esamos tikrovės ar bando jai oponuoti?

Viskas yra paveikta įtakos, ji yra visada ir visur, tiesiog kartais mes net nesuvokiame, kaip viskas mus veikia. Belieka naudotis priešingumo teorija. Jos dėka aš sukuriu „kitą“ erdvę paveikslui. Nenoriu jo įvelti į pasaulio intrigas. Ar norėtumėte visas pasaulio negandas kabinti savo namuose? Į intrigas veliuosi kaip dalis asmens, bet nekišu ten savo „vaikų“.

Kaip manai, ar menininkas turi puoselėti vertybes, jas kvestionuoti ir pervertinti, o gal menas nėra nei vertybių puoselėtojas, nei jų saugotojas?

Žinoma, turi. Menas ir visi menininkai turėtų būti dalis judėjimo. Jie turėtų vienytis, o ne konkuruoti. Dabartinis meno pasaulis išdraskytas kaip tuščia rėtis. Menininkas menininkui gali nukąsti ausį greičiau nei kitų profesijų atstovai. Todėl ir reikėtų mums bandyti pakeisti pasaulį dėl kitų. Siūlau kurti „Šunų menininkų prezidentūrą“. Siūlau atgauti galią, meno galią ir ją įpareigoti išeiti. Juk mes menininkai. Skęsta tik „durnių laivu“ pavadintas laivas. Bet jei mes patys tokį sukurtume, nebūtų kaip ir dėl ko skęsti.

Kiek man yra žinoma, ne tik tapai... Tačiau prioritetą teiki paveikslams, kodėl? Ar jie iškalbingesni? Ar šių dienų visuomenė juos vertina labiausiai, ar jie yra paklausesni?

Noriu pasiekti paveikslo ekstazę. Kai smegenų vingių nebevalgys vis garsiau drožiantys obliai ir tapysiu taip, kaip begalybė peršoka laiko kilpą, žinosiu, jog man pavyko. Tada gal ir pasakysiu: „Velniop!“ Jau užvaldžiau pasaulį – nutapiau savo pasaką. Miela visuomene, aš toje pačioje dėžėje. Visuomenė neturi už ką valgyti ir vaikus auginti, tad kaip jai vertinti meną? Uždengtų veidų šokis.

Ar tapydama nesijauti taip, lyg kurtum prekę? Kitaip tariant, visų pirma tapai sau ar kitiems? Ar sunku atsiskirti su savo kūriniu?

Po urzgimo. Ne visi paveikslai šneka, bet jie visi mano vaikai. Būna, kad paveikslas gimsta „už mašiną ar kaulą“ (mašinos dar neturiu, bet apgraužtą kaulą po batu kartais užminu). Tapau su savimi, tapau kitiems, tapau, kad paveikslai gyventų toliau. Ką patiriu išsiskyrusi su paveikslu? Smagu, geri žmonės; gaila parduoti, bet reikia piniginių vienetų ir t. t.

Kaip manai, kaip identifikuoti ribą tarp to, kas yra menas ir kas yra jo priešybė? Kas daiktą padaro meno kūriniu? Kas tau yra menas?

Profesionalumas. Valgoma ar nevalgoma. Kas maistą padaro maistu? Ar karvės kakas taps menu, jį atnešus į galeriją? Ne. Bet jei jis liks gulėti pievoje su aplipusiais, įvairiaspalviais grambuoliais, menas taps idile. Ar žmogus, parašęs milžinišką konceptą be rezultato, daiktą padaro meno kūriniu? Ne. Nebent jis rašytojas. Bet rašytoju reikia gimti ir dar ilgai mokytis tokiam tapti, o ne išmokti porą prabangių, šiuolaikiškų žodelių.

Andrėja Liudžiūtė
(Bernardinai.lt)