Sekmadienį prasideda Adventas, ramybės ir susikaupimo laikas, dvasinio apsivalymo metas. Šiais laikais daugelis gyvena įprastu ritmu, todėl pamiršta Advento svarbą. Vis dėlto atsigręžkime į tradicijas – zanavykai vis dar renkasi į rarotines mišias.

Advento laikotarpis prasideda likus keturioms savaitėms iki Kalėdų. Krikščionims Adventas – liturginių metų pradžia.

Maldos, rimtis ir pasninkas – tokios buvo Advento tradicijos. Nors šiais laikais dažnai visa tai užgožia dovanų paieškos ir prieškalėdinis šurmulys, galime dalyvauti labdaringose akcijose, paaukoti stokojantiems ar tiesiog aplankyti pagyvenusį ar vienišą žmogų – o tai geriausiai įprasmina Advento prasmę.

Vainiko tradicija

Šį sekmadienį bažnyčiose uždegama pirma Advento vainiko žvakė.

„Advento vainikas skelbia, kad Kūdikėlis, kurio laukiama, yra karalius, savo šviesa nugalintis tamsą. Visada žaliuojančios eglės arba pušies šakos, kuriomis vainikas puošiamas, išreiškia viltį ir nesibaigiantį amžiną gyvenimą. Dėl to vainikas neturėtų būti molinis ar keraminis... Žalios šakos taip pat primena iškilmingą Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, kur jį žmonės sutiko su žaliuojančiomis šakomis rankose kaip Karalių ir Išganytoją“, – kalbėjo Gelgaudiškio parapijos klebonas Kęstutis Sprangauskas.

Jis priminė, kad vainikas puošiamas raudonomis arba violetinėmis juostomis: raudona arba rožinė spalva yra Jėzaus, tapusio žmogumi, meilės simbolis, violetinė – atgailos ir pasiruošimo Jo atėjimui ženklas.

Šiandien zanavykai ir laikosi šio gražaus, iš Vokietijos atėjusio Advento papročio – kas sekmadienį uždegti žvakutę namuose ant Advento vainiko.

Laukia kalėdaičių

„Bažnyčia ragina šiuo metu susilaikyti nuo triukšmingų pasilinksminimų. Kiekviena šventė būna didelė, džiaugsminga ir įsimintina, jei mokame jai pasiruošti. Adventas – pasiruošimo Kalėdų džiaugsmui metas, mokykimės juo pasinaudoti“, – sako klebonas K. Sprangauskas.

Pirmą Advento sekmadienį bažnyčioje pašventinami kalėdaičiai, dar vadinami plotkelėmis. Klebonas K. Sprangauskas sako, kad kalėdaitis simbolizuoja šeimos bendrystę ir vienybę, o kai Kūčių vakare laužome kalėdaitį, pasižadame dalytis vieni su kitais Dievo malonėmis, meile, rūpesčiais, džiaugsmais, nešioti vieni kitų naštas. Šiandien kalėdaičiai Kūčių vakarienės metu laužomi Lietuvoje, Lenkijoje ir Latvijoje. Mūsų tautiečiai, išlaikę šią senąją tradiciją, tai daro ir gyvendami užsienyje. Todėl klebonas K. Sprangauskas ragina jų įsigyti iš anksto ir pasirūpinti, kad mūsų kraštiečiai kalėdaičius gautų laiku.

Dar viena nauja graži tradicija – bažnyčia per visą Advento laikotarpį vykdo akciją „Gerumas mus vienija“ ir kartu su kalėdaičiais platina „Carito“ žvakutes.

„Ant rarotų...“

Šakiuose gyvenanti 84 m. Adelė Paukštienė mena iki šių dienų išlikusią tradiciją Advento metu aukoti rarotines šv. Mišias, vadinamas Rarotomis. Jos aukojamos sekmadienį, anksti rytą. Todėl šiandien dar dažnas tikintysis prisimena savo tėvų raginimus keltis ir važiuoti „ant rarotų“. Pasak Adelės, ant altoriaus yra pastatoma rarotinė žvakė su baltu ar žydru kaspinu. Ji simbolizuoja Nekaltąją Jėzaus Motiną Mariją. Šiandien mūsų krašto tikintieji visą gruodžio mėnesį taip pat kviečiami rinktis pusvalandžiu anksčiau į sekmadienio mišias ir giedoti rarotines giesmes.

Kalbinti zanavykai pasakojo, kad anksčiau svarbu būdavo iki Kūčių grąžinti skolas, atsiprašyti, jei kažką įžeidei. Mūsų kraštuose žmonės nuo seno laikėsi pasninko. Šiais laikais paprastai mėsos nevalgoma penktadieniais. Penktadienio pasninkas įprasmina pasidalijimą su vargstančiais.

Nesunkūs darbai

Pakalbinta Veršių kaimo gyventoja Elena Kudirkienė vis dar mena, kad Advento metu zanavykės verpė, audė, plėšė žąsų plunksnas, vyrai vijo virves, pynė krepšius.

„Gruodžio pradžioje kaimo žmonės skerdžia kiaules, kad šventėms turėtų šviežių lašinukų. Skersti kiaules geriausia tikdavo per delčią“, – pasakojo moteris ir pridūrė, kad žmonės žiūrėdavo, jei kiaulės kasos pradžia stora – pirmoji žiemos pusė bus rūsti. Pasak Elenos, zanavykai taip pat augino daug žąsų, jas pjaudavo taip pat šiuo laikotarpiu ir vėl spėdavo – jeigu papjautos žąsies krūtinkaulis baltas – žiema bus gili.

Moteris pasakojo, kad gruodžio mėnesį į turgų mūsų krašto žmonės keliaudavo parduoti žąsų, sviesto, kiaušinių, taip pat moterys prisimegzdavo ir parduodavo vilnonių kojinių, vyrai pripindavo krepšių. Pašnekovė prisipažino, kad ir tuomet, ir dabar, jei stipriai neužšąla, ji eina spanguoliauti.

„Mano mama savo vestuvinį žiedą į turgų išnešė su sviestu ir pardavė, tikriausiai minkant sviestą šis ir nusimovė“, – tokia istorija pokalbį užbaigė E. Kudirkienė.