34-erių metų šakietė Vilija Pašukytė į Šakius grįžo po kelerių metų, praleistų Graikijos Alonissos saloje. Moteris su šypsena pasakoja apie gyvenimą čia ir ten, apie tai, kas dedasi nuo svetimšalių akių užvertame graikų namų kieme.

Neįprastas darbo režimas

6-erių Odisėją ir 5-erių Kleą auginanti Vilija beveik 10 metų gyveno Alonissos saloje (mažai kam žinoma, Graikijos perlu vadinama sala, kurią vasaros sezonu metu aplanko daugybė turistų iš viso pasaulio).

„Pasibaigus sezonui sala ištuštėja, lieka 2,5 tūkst. gyventojų. Tuomet 3–4 mėnesius vietiniai atostogauja, keliauja ar tiesiog pasineria į kasdieninę buitį“, – pasakoja Vilija, turėjusi šeimos turizmo verslą.

„Kartais sakoma, kad graikai tik sėdi, geria kavą ir žaidžia kombolioj (κομπολοï) (žaidimas su karoliukų vėriniu tarp pirštų). Juodžiausius darbus jie palieka imigrantams, tačiau ši tauta mėgsta protinį darbą, kažką išrasti, patobulinti, jie prisifantazuoja, visur mato galimybes, geri filosofai“, – sako moteris.

Į savo valstybės aparatą graikai žiūri kritiškai. Valstybinės įstaigos dirba iki 14–15 val., o daktarai iš savo kabinetų kartais išeina ir 24 val.

Graikijoje – moterų kultas

Graikija išsaugojo senovines tradicijas. Vaikai vardus gauna iš senelių, merginos tekėdamos pasilieka savo pavardę ir atsineša kraitį. Šeimos pastato dukroms namus, suteikia saugumą būsimam gyvenimui. Mamos suruošia kraitines skrynias rankų darbo mezginių, siuvinėtų rankšluosčių.

Alonissos salos moterys labai aktyvios: kuria savo verslus, rūpinasi vaikais, namais, jos ten yra šeimos galva.

„Man buvo neįprasta, kad prie stalo anyta visus apšokinėja, aptarnauja. Berniukai labai priklausomi nuo mamų, jie, kaip ir daugumoje Europos pietų šalių, mamyčiukai. Vyrai neretai pasirenka jūreivio profesiją, tad moterys lieka vienos viskuo rūpintis, vaikams atstoja ir tėtį, ir mamą. Mano vyro sesuo vaikus užaugino beveik viena, nes vyras per metus gal tris mėnesius būdavo namuose“, – pasakoja Vilija.

„Atrodo, menka problema, o graikai plaukus nuo galvos raunasi, vos ne daiktus mėto, bet tuoj pat praeina. Labai dažnai gatvėje gali išgirsti besivaidijančius žmones, atrodo, tuoj pat ir muštynės prasidės. Išmušdavo iš vėžių ir konkretumo stoka“, – pietiečių temperamentą apibūdina V. Pašukytė.  

Ilgi pokalbiai prie kavos

„Graikijoje yra kavos kultas. Užsisakę kavą jie valandų valandas aptarinėja futbolą, politiką, verslą, kaimynus. Man pasirodė keistas tarpusavio bendravimas, bet paskui pradėjau to nepastebėti. Tarkim, mes su draugėm bendraudavome kalbėdamos apie save, savo svajones, gyvenimus, o pas juos pokalbiai daugiau sukasi apie bendrus dalykus, o ne asmeninį gyvenimą“, – kalbėjo Vilija.

Valgymo tradicijos Graikijoje ir Lietuvoje pirmiausiai skiriasi tuo, kad per pietus graikai kasdien geria vyną.

„Išgeria, ir ne po vieną taurę, tiek jaunimas, tiek močiutės. Nevalgo tiek daug mėsos kaip pas mus, ten vyrauja jūros gėrybės, kruopos, vaisiai, daržovės“, – sako moteris.

Juokingi vairavimo įpročiai

Graikai lietuvius laiko tikrais europiečiais ir žavisi jų išsiauklėjimu, ypač vairavimo kultūra.

„Jiems be galo keista pėsčiųjų praleidimas perėjose. Draugas graikas atvažiavęs į Vilnių sakė: „Aš čia jaučiuosi kaip dievas! Prieini prie perėjos ir mašinos sustoja!“ – šypsojosi Vilija. – Kadangi saloje visi žino, kur kas gyvena ir kokias mašinas vairuoja, tai kelyje jie iš anksto numato, kur viena ar kita mašina turi pasukti ir tuo vadovaudamiesi vairuoja. Saloje du pagrindiniai keliai, bet ten važiuoti man buvo daug sudėtingiau nei Vilniuje, nes niekad negali prognozuoti kitų eismo dalyvių elgesio.“

Velykas pradeda naktipiečiais

Kalbėdama apie šventes Vilija sako, kad graikai labiau švenčia ne gimimo, o vardo dienas, Naujųjų sutikimas šakietei ne kartą baigėsi nusivylimu: „Buvo atvejis, kuomet Naujųjų metų naktį su taure vyno atsistojau balkone ir laukiau fejerverkų, tačiau saloje tvyrojo visiška tyla ir ramybė – pas juos nėra tradicijos šaudyti fejerverkus ir eiti į gatves vieni kitus sveikinti. Beje, graikai nesureikšmina Kalėdų, užtat labai daug dėmesio skiria Velykoms. Didžiojo šeštadienio naktį visi eina į bažnyčią, 24 val. pradeda gausti varpai, iš pamaldų žmonės parneša namo šventintą ugnį. Kadangi prieš tai 40 dienų nevalgo gyvulinės kilmės maisto, tai grįžę jie kepa mėsą. Atsikėlę ryte renkasi vieni pas kitus, pusę dienos kepa ant iešmo ėriuką, liejasi vynas, visi bendrauja iki išnaktų. Kiaušinius graikai dažydavo raudonai. Iš manęs saloje išmoko dažyti kiaušinius su svogūnų lukštais. Pradėjo ir patys eksperimentuoti.“

Nesigaili sugrįžusi

Vilija yra baigusi graikų, lotynų kalbų studijas Vilniaus universitete. Kalbos mokėjimas ir atvedė keliauti mėgstančią merginą į Graikiją. Tiesa, aplinkinius labiau nustebino ne moters išvykimas, o sugrįžimas į Šakius.

„Visų pirmas klausimas buvo: ką tu veiksi?“ – šypsodamasi pasakoja moteris.

Šiuo metu Vilija rūpinasi savo atžalomis, dairosi darbo, dainuoja miesto chore.

„Neturėjau tikslo visą gyvenimą gyventi saloje. Norėjosi, kad vaikai pažintų ir Lietuvą. Man gera gyventi gimtinėje, kurios per tuos metus labai pasiilgau, gera matyti, kaip auga sūnėnai, džiaugiuosi, kad mamai ir seserims galiu būti naudinga. Nemanau, kad Šakiai užmigęs miestelis. Gatvėse galbūt tylu, bet jei atversi duris, pamatysi, koks gyvenimas už jų verda, kiek čia nuostabių kolektyvų, kiek daug talentingų, šiltų ir motyvuotų žmonių“, – įsitikinusi moteris.