Pirmadienį Zanavykų muziejuje svečiai pristatė dokumentinį filmą ir knygą „Gulago partizanai“. Istorijas apie 1953–1955 metų didžiuosius sukilimus sovietiniuose lageriuose į vieną projektą sudėjo Paulius Saudargas ir Goda Karazijaitė. Ši knyga į skaitytoją prabyla visa tai išgyvenusių 23 liudininkų lūpomis.

Knygos sudarytojas, Seimo narys P. Saudargas pripažino, kad šis projektas skirtas ypač jaunimui, nes vyresnioji karta savo akimis matė ir pergyveno partizaninį pasipriešinimą ir tremtį.

„Po ekspedicijų tautiečių tremties ir įkalinimo vietomis važiuodavome per mokyklas ir pasakodavome apie trėmimus, partizaninio pasipriešinimo istorijas. Moksleiviai kėlė klausimą – kodėl viską taip liūdnai pasakojame? Mums atrodė šis klausimas gana keistas – juk čia liūdna istorija, juk tai – tautos tragedija. Tačiau tuomet supratome, kad jaunimui reikia ne tik pasakoti apie tai, kas buvo, bet iškelti tam tikrus pavyzdžius tų žmonių, kurie nepasidavė, kovojo iki pat galo. Tie, kurie kovojo, juk ir išvydo nepriklausomą Lietuvą, grįžę čia“, – per knygos pristatymą sakė G. Karazijaitė.

Antrojo pasaulinio karo šmėkla šienavo gyvybes net karui pasibaigus. Stalininis režimas žudė, kalino ir trėmė okupuotų kraštų gyventojus, ypač tvirtus patriotus, partizanus, ryšininkus, pogrindžio organizacijų dalyvius. Jei čekistai nenužudydavo per tardymus, siųsdavo perauklėjimui į ypatinguosius lagerius. Būtent čia subręsta pirmieji organizuoti pasipriešinimai Sovietų Sąjungai. Didžiausi lagerių sukilimai prasideda 1953 m. vasarą Norilske ir Vorkutoje, vėliau vyksta Kengyre (1954m.) ir vėl Vorkutoje (1955 m.) – jie sudrebino visą Gulago sistemą. Politiniai kaliniai vieningai atsisako toliau dirbti okupantui ir reikalauja laisvės.

Trijose šios knygos dalyse atsispindi įvykiai visuose trijuose ypatinguosiuose lageriuose: Norilske, Vorkutoje ir Kengyre. Kiekvieną dalį pradeda nedidelis įvadas apie sąlygas ir sukilimo eigą konkrečioje vietoje. Toliau pateikiami autentiški liudininkų pasakojimai, kurie knygos sudarytojų buvo užrašyti 2017–2018 metais.

 „Kada iš baržos perkėlė mus toliau traukiniu vežti, jau buvo iškritęs sniegas, ir kai varė į persiuntimo punktą, matėme, kaip iš sniego kyšo žmogaus ranka – ir šiandien aš ją matau. Amžinas įšalimas, tai pakrapštydavo kažkiek ir pakasdavo ten tuos kalinius. (...) Tokiu būdu siauru geležinkeliu mus į Norilską atvežė, naktis jau buvo amžina, stulpai visur ir apšviesta viskas“, – pasakoja Vytautas Balsys-Uosis, vienas iš partizanų, šiemet gavusių Laisvės premiją.
Norilsko ir Vorkutos šaltyje, poliarinės nakties glūdumoje, negyvoje Kengyro stepėje už spygliuotų vielų, karceriuose, anglies ir metalo šachtose bręsta politinių kalinių valia pasipriešinti. Jie buriasi į slaptas organizacijas, Stalino mirtis tik dar labiau padidina įtampą lageriuose.

„Mes galvojome, kad jau dabar išeisime į laisvę arba pagerės režimas. Bet ne. Tai į balą mus suguldo, turime po to visą dieną šlapios dirbti. Pats pasipriešinimas prasidėjo taip: jei mus suguldo, mes nesikeliame. Jie laksto aplinkui ir sako – šaudysim. Į pirmas atstato šautuvus, o moterys vis tiek nesikelia“, – pasakoja Joana Ulinauskaitė-Mureikienė-Rasa.

Nors lagerių sukilimai galiausiai numalšinami jėga ir paskandinami kraujyje, tačiau politiniai kaliniai savo pasiekia. Sovietų valdžia buvo priversta nusileisti, sušvelnėjo kalinimo sąlygos, o 1956m. politinių kaliniai masiškai išleidžiami į laisvę.

Pasak knygos sudarytojų, dauguma šių prisiminimų anksčiau nebuvo publikuoti Lietuvoje ir skaitytojų auditorijai bus nauji. Taip pat šį leidinį papuošia keturių ukrainiečių liudijimai apie įvykius Norilske, fiksuoti 2018 metų rugpjūtį Lvove.